Ieškodamas informacijos apie autobusų judėjimą Lietuvoje, istorijos vingiuose suradau štai tokį faktą: 1937 m. vasarą Kauno policijai iškilo tokia dilema: kaip turi pasielgti policija, pakviesta pašalinti iš autobuso keleivį, važiuojantį be bilieto
Keleiviai važiuodavo autobusu nenusipirkę bilieto dėl šių dažniausiai pasitaikančių priežasčių:
1) keleivis pirktų bilietą, bet, pasirodo, kad su savimi neturi pinigų;
2) keleivis turi tik stambių pinigų, o konduktorius ir kiti keleiviai jam neiškeičia pinigų, ir dėl to jis negali nusipirkti bilieto.
3) keleivis nepirko bilieto dėl to, kad nusistatęs jo nepirkti, savo nusistatymą pagrindžia neteisingai suprasdamas nustatytas taisykles arba tyčia norėjo važiuoti veltui.
Tada kilo klausimas, kaip turi pasielgti policijos pareigūnas, jeigu čia paminėtuose atsitikimuose jis būtų konduktoriaus pakviestas pašalinti keleivį iš autobuso. Praktikoje buvo pasitaikę tokių atsitikimų, tačiau policijos tarnautojai ne visuomet orientavosi, kaip turėtų su keleiviais pasielgti. Dabar pažiūrėkime į konkrečius atsitikimus.
Kartą miesto savivaldybės autobusas sustojo Laisvės alėjoje, ir konduktorius pakvietė sargyboje stovėjusį policininką, kuriam nurodė vieną keleivį, važiavusį vieną tarpą tarp stotelių be bilieto ir nesumokėjusį už bilietą pinigų. Keleivis paaiškino policininkui, kad jis pravažiavo per neapsižiūrėjimą ir dabar neturįs pinigų už bilietą susimokėti. Policininkas paskolino keleiviui pinigų bilietui nusipirkti ir grįžo į savo tarnybos vietą.
Kitas atvejis: vienas keleivis, nusipirkęs bilietą važiuoti autobusu nuo Geležinių vartų (dabar Savanorių pr. pradžia) iki Įgulos bažnyčios, bet pravažiavęs iki Laisvės alėjos, įlipo į grįžtantį autobusą su tuo pačiu bilietu, norėdamas važiuoti Ukmergės plentu (Savanorių pr.) iš Laisvės alėjos į kalną. Konduktorius jam paaiškino, kad tas bilietas atgal grįžti negalioja ir pasiūlė nusipirkti bilietą arba išlipti iš autobuso. Keleivis aiškino, kad anksčiau pirkto bilieto neišnaudojo ir dabar turįs teisę važiuoti. Tuomet konduktorius pakvietė policininką ir paprašė keleivį iš autobuso išlaipinti. Tačiau policininkas to keleivio iš autobuso neišlaipino, bet sumokėjo už konduktoriui už jo bilietą.
Pirmuoju atveju policininkas, patikėjęs keleiviui ir paskolinęs jam pinigų bilietui nusipirkti, pasielgė tinkamai, kaip pridera geram policijos tarnautojui, tačiau antruoju atveju policininkas pasielgė negerai, nes čia buvo aiškus keleivio nepagrįstas noras važiuoti nemokamai. Taip elgdamasis policijos tarnautojas gali sudaryti įspūdį, jog konduktorius neteisėtai elgiasi, reikalaudamas pirkti bilietą ir tuo pačiu pažemino konduktoriaus, kaip pareigūno vardą. Jei jau tokiais atvejais policijos tarnautojas nuspręstų keleiviui paskolinti pinigų, tai turėjo elgtis taip, kad šis veiksmas nebūtų visiems pastebimas – kad iš policijos tarnautojo elgesio kiti nesusidarytų įspūdžio, jog jis yra mandagus, geras, o konduktorius – blogas.
Išvada tokia: policijos pareigūno pareiga buvo žiūrėti, kad valdžios ir savivaldybės organų nustatyta tvarka bei nuostatai dėl susisiekimo ar kitų reikalų būtų vienodai vykdomi, tad policija privalėjo teikti teisėtą pagalbą ir padėti įvykdyti teisėtus reikalavimus…
Visa tai vyko lygiai prieš 85 metus…
Kęstutis Pletkus
Autoriaus parinkta nuotrauka