Valstybinė darbo inspekcija (toliau – VDI) dažnai sulaukia klausimo, kokia kalba turi būti sudaromos darbo sutartys, jei viena iš šalių nėra Lietuvos piliečiai.
Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 25 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, jog darbo sutartis ir darbo teisės normos turi būti išdėstytos lietuvių kalba arba lietuvių kalba ir kita sutarties šalims priimtina kalba.
Darbo sutarties šalys, įgyvendindamos savo teises ir vykdydamos pareigas, privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 24 straipsnio 1 – 2 dalys).
Darbdavys leidžia darbuotojui pradėti dirbti tik tada, kai pasirašytinai supažindina darbuotoją su darbo sąlygomis, tvarką darbovietėje nustatančiomis darbo teisės normomis, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais (DK 42 straipsnio 4 dalis). Nustatant taikomos normos tikrąją prasmę, atsižvelgiama į šio kodekso ir aiškinamos normos tikslus ir uždavinius (DK 5 straipsnio 3 dalis).
Darbo sutarties ir kitų, su darbo santykiais susijusių dokumentų, tikslas, be kita ko, yra supažindinti darbuotoją su šių dokumentų turiniu, todėl, atsižvelgiant į teisinio apibrėžtumo, sąžiningumo, bendradarbiavimo, teisinio aiškumo ir teisingo informavimo principus bei DK nuostatas aiškinant sistemiškai, darbo sutartis ir darbo teisės normos užsienio šalies piliečiui privalo būti išdėstytos lietuvių kalba ir kita užsieniečiui priimtina ir suprantama kalba.
Akcentuotina, jog darbdavys negalėtų taikyti darbuotojui darbo teisės normose ir darbo sutartyje numatytos atsakomybės, jei paaiškėtų, kad buvo pažeista vidaus teisės akte nustatyta taisyklė ar nuostata, kurios darbuotojas nežinojo ar nesuprato dėl to, kad ji išdėstyta jam nesuprantama kalba.
VDI informacija
Linos Jakubauskienės nuotrauka
