I. Ošenieks priminė, kad Latvijoje egzistuoja tik regioniniai vežimai – tolimojo susisiekimo, kaip jis traktuojamas Lietuvoje, nėra. Tik didžiosios savivaldybės pasirašo sutartis su vežėjai, visur kitur tai daro valstybė.
Ilgą laiką Latvijoje keleivius regioninio susisiekimo maršrutais vežė tiek privačios, tiek ir savivaldybėms priklausančios įmonės – panašiai, kaip iki šiol buvo ir Lietuvoje. Jos turėjo įsigijusios naujų, modernių, keleiviams patogių autobusų, kurį laiką kaimynų transporto priemonių parkas kėlė pavydą mūsų šalies keleivių vežėjams. Nusprendus skelbti konkursus regioniniams maršrutams aptarnauti, situacija keitėsi iš esmės.
2019-ųjų vasarą skelbtame konkurse maršrutai buvo suskirstyti į 16 paketų. Pirmajame etape su vežėjais pasirašytos 5 sutartys, antrajame – 4, o šiais metais – likusios 7 sutartys. Vietoje savivaldybių parkų liko trys pagrindinės įmonės, tai – „Nordeka“, „Liepajas autobusu parks“ bei „B-Bus“, kuri Latvijoje dirba kaip „Latvijas Sabiedriskais autobuss“.
I. Ošenieks teigimu, Latvijos valstybė kompensuoja vežėjams, vežantiems keleivius regioniniais maršrutais, dalį lėšų, kurių jie nesurenka už keleiviams parduotus bilietus. Vežėjai, dalyvaudami konkursuose, žino, kiek lengvatinių maršrutų turės, jie patys skelbia kainą, kurios prašo iš valstybės. Jei valstybė vežėjams neprimokėtų, važiavimas autobusais gerokai brangtų ir taptų dar nepopuliaresnis.
Šiuo metu vežėjai iš parduotų bilietų surenka apie 50 proc. reikalingų lėšų. Kai kuriuose maršrutuose ši dalis sudaro vos 15 proc. „Sutartyse numatyti avansiniai mokėjimai iš valstybės, sumokama maždaug 95 proc. lėšų, kurių reikia mėnesiui. Vis dėlto šalies biudžetas kasmet vis mažesnis, tai reiškia, kad vežėjai gauna ne 95 proc, bet 70-80 proc. reikalingų lėšų. Pastaruosius du mėnesius vežėjams nemokėta visai – biudžete nėra pinigų. Kai kurios įmonės neturi atliekamų pinigų, joms kas mėnesį mokamos avansinės išmokos labai svarbios. Be abejo, didelės kompanijos turi „finansinę pagalvę“, jos gali mėnesį ar kitą pragyventi be išmokų iš valstybės, tačiau jei avansiniai mokėjimai numatyti sutartyse, tai reikėtų vykdyti. Metų pabaigoje valstybė vežėjams sumokėti pinigų randa, vis dėlto jų kasmet numatoma mažiau nei reikėtų. Valstybė tai žino, tik nenori didinti sumos, nes lėšų reikia ir kitoms reikmėms”, – sakė I. Ošenieks.
Keleivių vežėjams iš Lietuvos buvo įdomu sužinoti, kaip kaimyninėje šalyje sprendžiami negalią turinčių žmonių vežimo klausimai. Vežėjų pasirašomose sutartyse numatyta, kad žmonėms su skirtinga negalia turi būti pritaikyta 10 proc. visais maršrutais važiuojančių autobusų. Jei vežėjas tokių pateikia daugiau, gauna daugiau balų ir didesnę galimybę laimėti konkursą.
„Be abejo, ir Latvijoje būta kalbų, kad žmonėms su skirtingomis negaliomis turi būti pritaikyti visi autobusai. Jei valstybė sumokėtų, vežėjams problemų nekyla, bet mums pavyko įrodyti: kol nesutvarkyta infrastruktūra, žmonėms su negalia nepritaikytos autobusų stotys ir stotelės, siųsti vien tik pritaikytus autobusus nėra prasmės. Šiuo metu žmonėms su judėjimo negalia visiškai pritaikyta tik Rygos autobusų stotis, visos kitos – su trūkumais. Konkurso sąlygose norėta įrašyti ir punktą, jog salone turėtų būti dvi vietos neįgaliojo vežimėliams pasistatyti, tačiau čia įsikišo gamintojai ir pareiškė, kad tokios transporto priemonės kainuos labai brangiai, salone vietų kitiems keleiviams gerokai sumažės“, – sakė I. Ošenieks.
Anot jo, padidinti reikalavimai transporto priemonėms lėmė tai, kad vežėjai į rinką atėjo ne su turistiniais autobusais, o skirtais priemiesčio vežimams. Vežėjai nesuinteresuoti įsigyti patogių autobusų, mokėti už juos didesnės kainos. „60 proc. konkurse gaunamų balų sudaro transporto priemonių techniniai parametrai, 40 proc. – pasiūlyta vežimo kaina. Po konkursų autobusų komforto lygis gerokai nukrito. Įsigytus komfortiškus autobusus vežėjams teko parduoti ar skirti juos užsakomiesiems vežimams“, – pasakojo I. Ošenieks.
Konkurso sąlygose būta nuostatų, kurias būtina įvykdyti – tai elektroninės švieslentės, stotelių pranešimai vaizdu ir garsu, sėdynių numeracija turi būti pažymėtos Brailio raštu.
Latvijoje galioja vieninga bilietų pardavimo sistema, juos galima įsigyti autobuse, autobusų stotyje ar internetu. Tarifas – už nuvažiuotus kilometrus, geležinkelyje bilieto kaina apskaičiuojama pagal zonas.
Be minėtųjų maršrutų, Latvijoje esama ir komercinių, kuriais gali vežti bet kurie tai daryti pageidaujantys vežėjai. Bilietai šiais maršrutais vežančiuose autobusuose yra gerokai brangesni.
Pasak I. Ošenieks, jau dabar kai kurių Latvijos partijų atstovai supranta, kad tolimojo susisiekimo autobusais reforma nebuvo sėkmingai įgyvendinta, tai tebuvo reforma vardan reformos. „Verslas atimtas iš įmonių, o valstybė iš to negavo jokios naudos, kokybė keleiviams taip pat suprastėjo. Tikėtasi, kad valstybei vežėjams reikės mokėti mažiau, tačiau ir ši prognozė neišsipildė. Latvijos autotransporto direkcija įsivėlė į teismo procesus, nugalėtojų paskelbimas strigo. Štai paskutiniai vėžėjai, laimėję konkursą vežti keleivius 7-niais numatytais maršrutų paketais, dirbti dar nepradėjo, pradės tik kitais metais. Linkėčiau, kad jūsų šalis pasimokytų iš Latvijoje padarytų klaidų ir jų nekartotų. Kalbėti apie konkurenciją, kai iš rinkos pasitraukė daugybė anksčiau dirbusių vežėjų, taip pat būtų sunku“, – sakė Latvijos keleivių vežėjų asociacijos vadovas.
Priminsime, kad apie viešųjų konkursų skelbimą vežti keleivius tolimojo susisiekimo maršrutais kalbėta ir Lietuvoje, tačiau pasirinktas kitas – liberalus – patekimo į rinką kelias. Lietuvos valstybei keleivių vežimas tolimojo susisiekimo maršrutais nekainuoja nė cento, vežėjai negauna iš valstybės biudžeto dotacijų, tik kompensacijas už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą.
Lina Jakubauskienė
Autorės nuotrauka
