Autobusų eismas Šiaulių mieste tarpukariu

balandžio 20 04:14 2021 Spausdinti straipsnį Istorija Lankytojai

Šią temą norėčiau pradėti nuo automobilių, tarp jų ir autobusų, tais laikais vadinamais omnibusais registracijos.

 

 

 

 

Prieš keletą dienų gavau vieno dokumento kopiją, gaila kad šis dokumentas išliko ne visas, bet tai įdomi informacija:

„Privalomas įsakymas priimtas Šiaulių apskrities Tarybos posėdyje. 1926 m. kovo 6 d. omnibusų, automobilių, motociklietų ir dviračių registracijos reikalų.

Šiuomi įsakoma:

  1. įregistruoti Apskrities valdybos kason nustatytą mokesnį (rinkliavą)

Pastaba: užregistravus iam ir įmokėjusiam nustatytą rinkliavą Apskrities Valdyba išduoda pažymėjimą, kurį pristačius Miesto ir Apskrities viršininkui omnibusų, automobilių ir motociklų savininkai gauna iš jo atitinkamą leidimą ir numeruotą lentelę.

  1. Važinėti omnibusais, automobiliais, motociklais ir dviračiais neįmokėjus Apskrities Valdybai nustatyto mokesnio(rinkliavos) ir neišsiėmus tariamo pažymėjimo draudžiama.

Prasižengus prieš šį privalomąjį įsakymą valsčių bei miestų Valdybos baudžia administratyviniu būdu iki 100 lt.

Pildymą šio įsakymo žiūri policija, savivaldybės atstovai, seniūnai ir patys piliečiai. (kalba netaisyta)“

1935 m  pabaigoje ir 1936 m. pradžioje Šiaulių miesto valdžia jau planavo autobusų susisiekimą  mieste.

1936 m. sausio mėn. 19 d laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ šia tema pasirodė straipsnelis „Šiauliai ir autobusų susisiekimas“ :

„Stoka Šiauliams gyvumo, judėjimo to miesčioniško tempo, kurį turi Kaunas ir Klaipėda. Šiauliai beveik nieko nesiskiria nuo provincijos miestelio… Rodos jau laikas seniai Šiauliams būti kitokiems.

Taigi, jau vien dėlto, kad ir prie geriausių sąlygų autobusų susisiekimas Šiauliuose, nors ir bus sutiktas didžiausių entuziazmu (tai Šiaulietiško ypatybė, virtusi kaip yda), pritarimo, klijentūros neras. Šiaulietis keletą centų yra pasiryžęs eiti ir tiek pat kilometrų. Ne dėl to, kad jis taupus, kad krizės laikai, bet vien tik dėl to, kad ji šiaulietis.

Antra, autobusų judėjimui, susisiekimui Šiauliuose lyg ir nėra kur. Didžiausios, ilgiausios distancijos, tai Vilniaus g. nuo Frenkelio, Basanavičiaus g. – Gubernija;Tilžės g. nuo Nurokų – gelež. stotis. Bet kad ir tų linijų judėjimas maža ko tesiskiria nuo kitų gatvių judėjimo. Na sakysim, jeigu Šiauliuose pramonė tiek pakiltų, kad Frenkelio, Nurokų fabrikuose ir  Maisto“ skerdyklos dirbtų ne šimtai, bet tūkstančiai darbininkų, tai žinoma pasikeistų ir judėjimo situacija. Be to, esant nemaža provincijos autobusų susisiekimui ir autobusų stočiai centre, didelis judėjimo minusas gaunasi geležink. stoties link judėjimo linijoje. Nors didžiausios įstaigos ir talpina šį centre, bet ir pats tų įstaigų kontingentas gyvena taip pat centre. Šiaulių priemiesčio, pakraščiai apgyvendinti biednuomene, kuri autobusų judėjimo nepalaikys. O provincialų, lankančių reikalais Šiaulius, taip pat neperdaugiausia  ir susisiekimo reikale jie bus ne aktualiausi. Taigi, nors ir nevisai drąsiai, bet galima tvirtinti, kad Šiauliuose autobusų susisiekimo klausimas, rodos per ankstyvas, nepribrendęs…. (kalba netaisyta)

Praėjus lygiai savaitei (1936-01-26) po to straipsnio tame pačiame laikraštyje buvo išspausdinta miesto Valdžio informacija, pavadinta: „Pavasarį pradės kursuoti autobusai. Andomoji sutartis 6 mėnesiams“

„Šiomis dienomis Amerikos lietuvių akc. b-vė susitarė su Šiaulių m. sav-be dėl autobusų susisiekimo Šiauliuose Autobusai pradės kursuoti šį pavasarį. Kolkas sutartis sudaryta šešiems mėnesiams, kaipo bandymui.

Bendrovė Šiauliuose laikys viso 6 autobusus: keturi kursuos, o likusieji bus atsargoje, kad kuriam sugedus būtų kuo pakeisti, arba susisiekimo papildymui.

Susisiekimo linijos numatytos:nuo Frenkelio fabriko iki Naujosios turgavietės ir nuo geležinkelio stoties iki kareivinių ( Gubernijos). Antrojoj linijoje autobusai greičiausiai kursuos šiomis gatvėmis: iš Stoties į Tilžės gatvę iki Aušros alėjos, nuo čia ta pačia alėja iki Naujosios turgavietės ir Basanavičiaus gatve į kareivines. Tai bus ilgiausia linija.

Tarifas numatytas, maždaug, toks: pav.

nuo stoties iki miesto centro 20ct.Moksleiviams ir nuolatiniams tarifas bus pigesnis.“

Tai džiuginanti šiauliečiams naujiena. Tik ne visiems. Kelioms dešimtims žmonių šį žinia be galo skaudi – tai vargšams vežikams“.

Pasklidus mieste įvairioms kalboms – ar tikrai pavasarį kursuos autobusai, kovo 7 d. Šiauliuose apsilankė Amerikos lietuvių akc. b-vės direktorius p. Jakštis. Jis apžiūrėjo linijas, kuriomis kursuos autobusai. Patvirtino, jog tokių linijų bus dvi: nuo Žuvininkų gatvės iki Valančius g-vės (Vilniaus gv. ) ir nuo gelež. stoties iki kareivinių – Stoties gatve iki Tilžės g- vės, Tilžės gatve iki Aušros al., Aušros al. iki Basanavičiaus gv. ir Basanavičiaus gatve iki kareivinių. Kursuos keturi autobusai, penktas bus atsargoje (apie šeštą autobusą nutylėjo). Susisiekimą autobusais manoma pradėti vykdyti 1936 m. balandžio ar gegužės mėn.

Praėjus dviem mėnesiams po Amerikos lietuvių akcinės bendrovės direktoriaus apsilankymo Šiauliuose, 1936 m.gegužės mėn. 10 d. spaudoje pasirodė žinutė „Ar kursuos  Šiauliuose autobusai?“:

„Kaip jau žinoma, Šiaulių m. sav-bė tarėsi su Amerikos lietuvių b-vė dėl autobusų kursavimo Šiauliuose. Manyta, kad autobusai galės pradėti kursuoti dar šį pavasarį. Tuo klausimu pasidomėjo pas p. Burmistrą. Pasirodo, kad Kauno m. sav-bė visus Amerikos lietuvių b-vės autobusus atpirko ir dabar vyksta jų perdavimas. Jei po perdavimo paaiškėtų, kad kokie 6 autobusai dar liktų b-vei, tai jie galimas daiktas, bus paleisti kursuoti Šiauliuose.“

Praėjus mėnesiui, birželio 14 d., miesto tarybos posėdyje Burmistrui buvo užduotas klausimas dėl susisiekimo mieste su priemiesčiu. Burmistras atsakė, kad su Amerikos lietuvių B-vė buvo susitarta, kad ji Šiauliuose paleisianti kursuoti kelis autobusus, kurie palaikytų susisiekimą su ir užmiesčiu, jei Kauno sav-bė neperims visų autobusų. Kauno savivaldybė perėmė visus autobusus, todėl šis susitarimas neįvykdytas. Privatus koncesininkas, kuris panorėtų verstis iš autobusų susisiekimo Šiauliuose ne išlaikytų, nes tas neapsimokėtų.“

Taip šis klausimas iki vasaros liko neišspręstas. Miesto tarybos nariai išėjo atostogų, klausimas atidėtas iki rudens.

Taip jau įvyko, kad šis klausimas 1936 m.rudenį nebuvo nagrinėjamas, tik buvo užsiminta, kaip bus organizuojamas susisiekimas šiauliečiams su jų pamėgtomis vasarvietėmis 1937 metais. O prie miesto autobusų susisiekimo organizavimo klausimo miestą valdžia sugrįžo tik 1938 m. pavasarį.

„1938 m.kovo 30 d.įvyko Šiaulių miesto tarybos posėdis. Be kitų klausimų buvo svarstytas koncesijos atidavimas įvesti Šiaulių mieste susisiekimą autobusais.

Šį klausimą tarybai referavo vice burmistras p. Petuchauskas. Jis pažymėjo, kad m. savivaldybė sumanymą įvesti mieste susisiekimą autobusais buvo plačiai paskelbusi, tačiau išskyrus Geimaną neatsiliepęs. Su juo tad ir sutartis numatoma sudaryti. Jau paruoštas ir sutarties projektas, su kuriuo supažindino biudžeto komisiją ir ji jam pritarė. Pagal projektą, sutartis bus sudaryta penkiems metams. Per tą laikotarpį m. savivaldybė nei pati negalės panašaus susisiekimo įvesti, nei kitiems  tokias teisės suteikti.

Geimanas pasižada susisiekimui vykdyti laikyti 5 autobusus, kurių 4 kursuos, o 1 bus atsargoje. Susisiekimas bus vykdomas šiomis linijomis: Frenkelis – kareivinės (Vilniaus ir Basanavičiaus gtv. ir geležinkelio stotis – Nurokų fabrikas. Bilietų kainos numatytos tokios: Frenkelis – kareivinės 50ct.,geležinkelio stotis – Nurokų fabrikas 40ct Suprantama, jei važiuojama pusę ruožo, tai ir bilietas pigesnis, pvz.,nuo Frenkelis iki miesto centro – 25ct.Bus taip pat nuolatiniai bilietai, kurie kaštuos pigiau ir specialiai moksleiviams. Autobusai kursuos ne rečiau kaip pusvalandis šiokiadieniais ir ne rečiau kaip kas valandą šventadieniais.

Tas pats koncesininkas pasižada palaikyti vasarą  susisiekimą su vasarvietėmis. Dienomis prieš šventadieniais, ir šventadieniais kursuos atskiras autobusas, be to, kadangi  šventadieniais mieste autobusai eitų rečiau, tai koncesininkas sutinka duoti susisiekimui su vasarvietėmis papildomų autobusų. Taip pat būtų susisiekimas su Bubiais ir Pagelava, jei miesto savivaldybė konsesininkui išrūpins leidimą plentais važinėti. Bilietas nuvažiuoti į Rekyvą kaštuotu 50ct.,į Bubius – 60 ct.,,į Pagelavą – 80 ct. Sutartį pasirašius susisiekimas galėtų būt pradėtas 1938 m. gegužės mėn. 15 d.

Koncesininkas, kad galėtų pritaikyti miesto susisiekimui prašo 6000 Lt. paskolos, kurią pasižada grąžinti 2 metų bėgyje. Šiai paskolai apdrausti jis į keičia miesto savivaldybei 2 autobusus 12 000 vertės. Koncesijos sutarčiai garantuoti jis į keičia miesto savivaldybei 2 autobusus 15000 Lt. vertės. Už nusižengimus, jei tokius padarytų, konsesininkui numatytos baudos, o jei nusižengimas kelis kartus pasikartotų, sutartis gali būti nutraukta.

Taryba koncesijos sutarties projektui pritarė ir pavedė burnistrui sutartį su Geimanu sudaryti ir ją pasirašyti. “

1938 m.gegužės mėn. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ buvo išspausdintas Šiaulių miesto Burmistro skelbimas:

„Šiuo skelbiu, kad nuo 1938 m. gegužės mėn. 15 dn .įvedamas Šiaulių mieste susisiekimas autobusais šiomis linijomis:

  1. Frenkelio odų fabrikas – 8-to pėst. pulko kareivinės( Basanavičiaus g.)
  2. Geležinkelio stotis – Nurokų odų fabrikas.

Autobusai kursuos kasdien nuo 6 val.30 min. iki 21 val. Reisai daromi kas pusvalandis. Vasaros mėnesiais sekmadieniaisbir kitais šventadieniais reisai daromi kas valandą.

Bilietų kaina:

Nuo geležinkelių stoties iki Nurokų odos fabriko, arba atgal Lt 0,40.

Nuo geležinkelių stoties iki Vilniaus ir Tilžės gatv. kampo arba atgal Lt 0,20

Nuo Nurokų odos fabriko iki Tilžės ir Vilniaus gtv. kampo arba atgal Lt 0,20

Nuo Frenkelio odų fabriko iki 8-to pulko kareivinių, arba atgal Lt 0,50.

Nuo Frenkelio odų fabriko iki naujosios turgavietės, arba atgal Lt 0,25

Nuo 8-to pulko kareivinių iki naujosios turgavietės ir atgal Lt 0,25

Moksleiviams 25% pigiau.

Nuolatiniai( abonentiniai) bilietai 10% pigiau.

J. Valančius

Šiaulių Miesto Burmistras

     Šiauliai

1938 m. gegužės 14 dn. Nr. 7101

Šiauliuose pradėjus važinėti autobusams, netruko išryškėti ir to susisiekimo ydos. Bilietų kainos ruože Gubernija – Frenkelis, važiuojant visu maršrutu, sudarė 50 ct.Kelio vidurys  – Naujoji rinka, iki kurios kelionė iš abiejų pusių kainavo po 25 ct. Jei reikėjo važiuoti nuo Navickio malūno (Basanavičiaus g.) iki miesto centro, maršrutu, kuris sudaro vos ketvirtadalį viso ruožo, net pavažiavus keletą žingsnių teko mokėti 40 ct. Tokia situacija nebuvo normali ir permainų reikėjo imtis neatidėliojant. Apie tai šiauliečiai kalbėjo ir to meto spaudoje.

Taip pat tą jau pirmą savaitę koncesininkas susidūrė su kuro problema. Spaudoje buvo rašoma: „Ryšium su motorino (tai benzino 75% ir spirito 25% mišinys) nupiginimu, Šiauliuose visą savaitę nebuvo galima gauti motorino. Vieną dieną dėl to mieste negalėjo kursuoti autobusai, o kai kurie atvažiavę į Šiaulius automobiliai turėjo per naktį stovėti“.

Praėjus lygiai dviem savaitėms nuo autobusų susisiekimo Šiauliuose pradžios, vienas šiaulietis laikraštyje  „Įdomus mūsų momentas“ kreipėsi į šiauliečius: „Nekirskime šakos ant kurios patogu sėdėti!“

„Šiaulių m. istorijoje gegužės 15 – svarbi diena: įvesta autobusų susisiekimas, kuris ilgainiui turės pakeisti per brangų vežėjų susisiekimą.

Kiek teko pirmomis šios naudingos naujovės dienomis pastebėti, šiuo, palyginamai nebrangiu susisiekimu dar daugelis nedrįsta naudotis. Antai Basanavičiaus gatvės ponios su tarnaitė iš vis dar po senovei važinėjasi vežimais, kai tuo pat metu ta pačia kryptimi kursuoja autobusas. Gal ir todėl nenorom iš važiuojama autobusu, kad dabar gražus oras: kiekvienam norisi pasivaikščioti, tyru oru pakvėpuoti. Bet kiekvienas turi atmintį, kas bus lietingomis ir šaltomis rudens dienomis, snieguotais žiemos pavakariais!

Tada autobusų susisiekimas bus vieninteliu išganymu. Žinoma, kiekviena, kad ir kaip naudinga, naujovė žmonės iš sykio nelinkę plačiai naudotis; tik vėliau prie jos nebeatskiriamai pritampa. Žmonių nerangumas yra šiauliečiams jau ir skaudžių pamokų davęs: atsiminkite tik valst. teatrą, kurio netekome tik todėl, kad per mažai jį lankėme. Stenkimės, kad panašiai ir su autobusų susisiekimui neįvyktų. Neužmirškime, kad antras autobusų susisiekimas(pirmajam nugaišus) bebūtų tik po kokių 10 – 15 metų pabandyta. Žmonės tik tada ką nors įvertina bei ima branginti, kada ko nebegražinamai yra netekę. Stenkimės, kad ir dėl autobusų vėliau nereiktų pirštų graužti.

Autobusais važinėdami taupome: laiką, energiją ir pinigą! Taupykite kojas senatvei!

Iš koncesininkų pageidaujamą paskelbti: tikslus tvarkaraštis su nurodymais sustojimų vietų, kainų sutvarkymas ta prasme, kad už tą patį atstumą nuvažiuojant būtų  imama tiek, kiek ir grįžtant.

Iš savivaldybės – dažniau palaistyti autobusų kursavimo linijas.“

1938 m.birželio mėn. 8 d. susirinko Šiaulių miesto tarybos nariai į paskutinį susirinkimą prieš vasaros atostogas. Be kitų miestui svarbių klausimų, buvo svarstomas ir susisiekimas autobusais mieste.

Tarybos narys p. Volpė išreiškė nepasitenkinimą, kad nėra tikslaus autobusų tvarkaraščio, nenurodyta sustojimo vietos, be to autobusai nereguliariai kursuoja. Pasiteiravo, ar apsimoka koncesininkui tas biznis.

Burmistro paaiškinimas buvo toks:

„Praktika parodžius, jog dviejų autobusų nepakanka, kad jie galėtų kas pusvalandį kursuoti. Koncesininkas šiomis dienomis pakeis kursuoti viena linija tris autobusus, kurie pajėgs reguliariai kursuoti. Sustojimo vietų rodyklės jau pagamintos ir šiomis dienomis bus prie stulpų prikaltas. Visa tai atlikus, bus paskelbtas ir smulkūs tvarkaraštis. Dėl apsimokėjimo, tai koncesininkas kai kuriomis dienomis surenkąs benzinui(motorinui), bet tarnautojams apmokėti, tur būt, ne. Ypač mažai esą antradieniais ir šeštadieniais“.

Praėjus dar savaitei, spaudoje šiauliečiai pareiškė nepasitenkinimą, kad dar nesutvarkyta mieste kursuojančių autobusų taksa.

1938 m.birželio 26 d., išsyk po Joninių, spaudoje pasirodė žurnalisto straipsnelis „Skandalingai Šiaulių vežikų“ šposai“:

„Einant pro geležinkelio stotį mane sudomino vienas reiškinys.

Prie stoties stovėjo mieste kursuojąs autobusas ir keliolika vežikų. Tuo metu iš Kauno atėjo traukinys. Pradėjus žmonėms eiti iš stoties, vėžiai pradėjo šaukti: „Ponai, važiuojam! Už litą į Guberniją nuvešim“. O kai į autobusą įsėdo keli keleiviai ir šis nuvažiavo, vėžiai ėmė rodyti špygas, liežuvius ir paleido keletą riebių epitetų autobuso adresu. Norėdamas sužinoti, ar tokie reiškiniai kartojasi kasdien, kreipiausi į autobuso, kursuojančių geležinkelio stotis – Nurokų fabrikas, Konduktorių, kuris man papasakojo įdomių dalykų:

– Oi, ponas, – pradėjo konduktorius, – ką matėte šiandien, – tai tik maža dalelė visų tų  šposų, kuriuos sugalvoja vežimai. Kai pradėjo kursuoti ta linija autobusas, prie stoties iš pat pirmos dienos vėžiai pradėjo mums kenkti. Mes važiuojam sutikti kiekvieną į Šiaulius atvykstant į traukinį. Keleivių mes į autobusą nekviečia ir, reikia pasakyti, kad dabartiniu metu mes sudaroma menką konkurenciją vežikams. Šiauliuose dar nėra pripratę prie autobusų ir beveik visi tie, kurie pirmą važiavo su vežikams, važiuoja ir dabar. Šiauliečiai dar nepagalvoja, kad jie autobusų gali nuvažiuoti ligi Vilniaus gatvės, o čia persėsti į kitą autobusą ir važiuoti jiems reikiama kryptimi. Žinoma, mes negalim keleivį pristatyti į namus, bet tiems, kurie gyvena Vilniaus gatvėje, jiems paprašius, kiekvieną kartą sustojam prie jų namų, nors tai nėra  autobusų sustojimo vieta. Kartais mes su keleiviais skubam į traukinį ir norim laiku juos pristatyti, bet vežikai mums kely visaip kliudo. Kai ligi traukinio atėjimo lieka nedaug laiko, o mes skubam į stotį, beveik ant kiekvieno skersgatvis mus su trukdo vežikai, kad tik mes laiku nenuvyktumėm ir keleiviai liktų nepatenkinti. Dažniausiai jie daro taip. Kai mato mus atvažiuoja ir skubant, tyčia prieš pat autobuso nosį užsuka skersai gatvę vežimą, neva norėdamas apsigrįžti. Žinoma, autobusą priversti esam sustabdyti, o vežikams nekreipdamas dėmesio į signalus, sau sukasi iš lėto lyg niekur nieko, kad užtęstu ilgiau laiką. Arba toje vietoje, kur buvo grindžiama tašytais akmenimis Tilžės gatvėje, tyčia važiuodavo priešais, ir dar gatvės viduriu. Mat toje vietoje buvo paliktas siauras pravažiavimas ir mums dažnai tekdavo laukti, kol vežikams teikdavosi pravažiuoti, nes prasilenkti ten neįmanoma buvo.

Apie visus tokius vežikų darbus mes painformavom miesto savivaldybę. Ponas burmistras mums liepė pasižymėti tų vežikų numerius, kurie mums kenks ir pranešti savivaldybei. Savivaldybė ištyrusi reikalą, tokiam vežikų teises (leidimą) važinėti. Kai mes apie tokius dalykus pranešė policijai, ji patarė įsigyti guminę lazdą ir patiems su vežimais kovoti. Kai man keli vežikai pagrasino  sulaužysią kaulus, guminę lazdą iš tikrųjų teko įsigyti.

Aš norėdamas pasižiūrėti kiek keleivių važinėja autobusais, padariau vieną reisą ligi stoties. Autobuso konduktorius yra mandagus. Jis kiekvienam su ryšuliais įlipančiam keleiviui padeda juos įkelti, o išlipa t išnešti. Kai mes autobusų nuvažiavom prie stoties, būrys vežikų stovėjo vidury gatvės, o vienas, dar visai jaunas stovėjęs toliausiai  nuo kitų, įsisprendė į šonus rankas ir lyg sakyte sakė: „Tu pabandyk mane užkliudyti!“ Šoferis, nei signalo nedavęs, pasuko mašiną prie šaligatvio ir pravažiavo. Prie stoties teko matyti dar vieną, pasiėmęs kažkokį geležį, po pažastimi pasikišęs bulką, atsistojo beveik prie autobuso durų ir pradėjo beva šokdamas mosuoti tuo gelžgaliu. Visi keleiviai, norėję važiuoti autobusų jį apėjo ir autobusan sulipo iš kitos pusės.

Tokie įspūdžiai iš vežikų su autobusais „karo fronto“…. “

(„Įdomus mūsų momentas“ 1938 m. birželio mėn. 26 d).

Iš tiesų buvo didelė konkurencija, nors tik mažiau nei pusantro mėnesio buvo praėję nuo autobusų susisiekimo mieste pradžios.

 

Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinktos nuotraukos 

  • 1936