Penkiolika metų darbavęsis sostinės viešojo transporto labui, bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ generalinis direktorius Gintaras NAKUTIS priėmė sprendimą pasitraukti iš pareigų. Pateikiame skaitytojams išskirtinį įmonės vadovo interviu eBus.lt tinklapiui.
– Atsakingas pareigas ėjote net penkiolika metų. Per šį laikotarpį pasikeitė ne vienas miesto meras, ne vienos sostinės tarybos sudėtis. Kodėl sprendimą išeiti priėmėte dabar?
– Nieko nėra amžino, viskam ateina savas laikas. Sprendimas trauktis iš pareigų brendo jau seniai. Pajutau, kad mano gyvenime reikalingos permainos, nes dėl itin didelio darbo krūvio ir nervinės įtampos sustreikavo sveikata. Atsižvelgiau į gydytojų rekomendacijas – mažinti nervinę įtampą.
Visos šios aplinkybės ir privertė apsispręsti. Palieku pareigas nerimaudamas dėl įmonės ateities, šiuo metu jos būklė nėra geriausia. Apgailestauju, kad nepavyko iš esmės pakeisti situacijos. Tai – ne vien tik vadovo kompetencija. Nelengva atsisveikinti ir su darbuotojais, su kuriais teko dirbti penkiolika metų petys į petį.
– Bendrovės „Vilniaus autobusai“ generalinio direktoriaus pareigas pradėjote eiti 2000-aisiais, nugalėjęs septynis konkurentus. Gal apibūdintumėte – kokia įmonės situacija buvo tuo metu, ką pavyko pakeisti, kokių problemų nepavyko išspręsti iki dabar?
– Kuomet atėjau dirbti į įmonę, svarbiausia problema buvo įmonę slegianti beveik 34 mln. Lt skola. Nerimą kėlė ir darbuotojų grasinimai streikais dėl laiku neišmokamų atlyginimų bei nevykstančių derybų dėl kolektyvinės sutarties. Daugelis dar pamena vilniečių kasdienybę sudrebinusį garsųjį 2000-ųjų gegužės viešojo transporto darbuotojų streiką… Tai ir buvo mano darbų pradžia.
Nuo pirmųjų dienų teko spręsti visas šias problemas. Pavyko stabilizuoti atlyginimų mokėjimus, pradėjome derybas dėl kolektyvinės sutarties. Po metų įtempto ir sudėtingo darbo pavyko pasirašyti kolektyvinę sutartį, kuri buvo man pirmoji iš penkių, pasirašytų per visą darbo laikotarpį.
Džiaugiuosi, kad visą darbo laiką pavyko išsaugoti gana konstruktyvius santykius su profesinių sąjungų atstovais. Visa tai pasiekta nuolatinių derybų bei bendro darbo įmonės labui dėka. Dažnai buvau kaltinamas pataikavimu ir nuolaidžiavimu profsąjungoms, tačiau niekada nepalaikiau jų nepagrįstų ir nepamatuotų reikalavimų. Santykius su profesinių sąjungų atstovais grindžiau vadovaudamasis principu: geriau bloga taika, negu geras karas.
Kaip jau minėjau, man pradėjus dirbti, įmonės skolos buvo apie 34 mln. Lt, tai sudarė apie 80 proc. metinės apyvartos. Vien Valstybinei mokesčių inspekcijai buvome skolingi 32 mln. Lt. 2001-aisiais pavyko su VMI sudaryti mokestinės paskolos sutartį, nurašyti 12 mln. Lt delspinigių, o beveik 20 mln. Lt skolos grąžinimo terminą atidėti iki 2008-ųjų pabaigos. Savo įsipareigojimus mes įvykdėme, skolą grąžinome laiku, tačiau įmonės įsiskolinimai VMI vėl ėmė didėti, kuomet 2009-aisiais buvo panaikintas lengvatinis PVM tarifas.
Mūsų finansinė padėtis visada priklausė nuo savivaldybės finansinės padėties. Jei savivaldybės situacija buvo gera, tai ir viešajam transportui buvo skiriamos didesnės lėšos. Transporto lengvatos iki 2006-ųjų buvo mokamos iš valstybės biudžeto, tuomet savivaldybė atsiskaitydavo su viešojo transporto įmonėmis beveik laiku. Tačiau nuo 2006-ųjų pakeitus Vietos savivaldos įstatymą ir nustačius, kad transporto lengvatas moka savivaldybės, situacija iš esmės pasikeitė ne tik Vilniuje, bet ir daugelyje kitų savivaldybių.
Šiuo metu mums savivaldybė skolinga dešimtis milijonų, mes savo ruožtu įvairioms įstaigoms bei institucijoms – beveik tiek pat. Dirbti tokiomis sąlygomis, be abejo, itin sudėtinga. Valstybinė mokesčių inspekcija ir Sodra nuolat blokuoja įmonės sąskaitas, tiekėjai, nesulaukdami atsiskaitymų, duoda įmonę į teismus.
Sulaukėme ieškinių ir iš darbuotojų už neindeksuotą pagal kolektyvines sutartis darbo užmokestį, už neišmokėtą metinę priemoką už 2012 ir 2013 metus.Tik Aukščiausiame teisme pavyko įrodyti, kad darbuotojai neturi teisės kelti tokių reikalavimų.
Baudžiamas ir asmeniškai direktorius už vėlavimą sumokėti mokesčius, o savo nekaltumą tenka įrodinėti teismuose. Dėl finansinių problemų spaudimą iš VMI, tiekėjų ir profsąjungų jaučiau nuolatos.
– Tačiau per penkiolika metų, ko gero, būta ir teigiamų dalykų?
– Be abejo. Kaip nemažą laimėjimą įvardinčiau suspaustų gamtinių dujų infrastruktūros įdiegimą autobusų parke. Tai sudarė galimybę mieste atsirasti ekologiškoms transporto priemonėms, tuo pačiu prisidėjome prie švaresnio ir jaukesnio mūsų visų miesto.
Bandėme visokias naujoves: pirmieji Lietuvoje pradėjome naudoti biodyzeliną, žiemą salonų šildymui naudojome beakcizinį krosnių kurą autobusuose, kur salonų šildymui buvo įrengtas atskiras degalų bakas.
2003-aisiais, pritarus ir savivaldybei finansuojant, pradėjome autobusų atnaujinimą – įsigijome 10 „Mercedes-Benz Citaro“ ir 4 „Mercedes-Bens Cito“ autobusus.
2004-ieji buvo labai svarbūs, nes Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino nuostolių vežėjams kompensavimo tvarką ir numatė lėšas (dotacijas), kuriomis buvo finansuojamas ženklus autobusų ir troleibusų atnaujinimo etapas.
2004-aisiais pravedėme du sudėtingus konkursus dėl 90 naujų autobusų įsigijimo (po 30 autobusų per trejus metus) ir lizingo paslaugos jų pirkimui. Tokiu būdu rugsėjo mėnesį į Vilnių atvažiavo pirmieji „Volvo“ autobusai. Šie autobusai ir dabar vilniečių laikomi naujais, nors jiems jau 9-12 metų
2006-2008-aisiais senesnius nei 20 metų autobusus pakeitėme į 68 pavažinėtus 12-14 metų senumo Vokietijoje, Olandijoje ir Ispanijoje eksploatuotus autobusus. Didžioji dalis iš jų ir dabar sėkmingai veža keleivius.
2007-2009-aisiais įgyvendinome sudėtingą naujos ekologiškos degalų rūšies – suslėgtų gamtinių dujų (SGD) – naudojimo projektą. Mūsų ir privačių investuotojų lėšomis buvo pastatyta gamtinių dujų kompresorinė, į Vilnių atvyko 100 gamtinėmis dujomis varomų naudotų autobusų. Šiuo metu projektas visiškai įgyvendintas, kompresorinė ir autobusai yra bendrovės nuosavybė.
Per pastaruosius metus sulaukėme Europos Sąjungos paramos: 2013-2014-aisiais įsigijome 58 standartinio ilgio žemagrindžius, suslėgtomis gamtinėmis dujomis varomus naujus autobusus. Už ES ir savivaldybės lėšas nupirkta 18 MAN „Lion‘s City CNG“ ir 19 „Solaris Urbino CNG“ autobusų, o už Lietuvos parduotus taršos leidimus Ispanijai – 21 „Castrosua“. Vienas iš jų – hibridinis, varomas dujomis ir elektra.
2011-aisiais pavyko pasiekti, kad būtų panaikintas akcizas gamtinėms dujoms, naudojamoms kaip degalai vidaus degimo varikliuose. Nuo tada dujiniai autobusai tapo ekonomiškai naudingi, nes degalų sanaudos kilometrui ridos yra mažesnės nei dyzelinu varomų transporto priemonių.
Kartu su Lietuvos didžiųjų miestų keleivių vežėjais, palaikant ir mažesnių savivaldybių autobusų parkams, vadovavome asociacijos „Linava“ lobistinei iniciatyvai dėl lengvatinio PVM tarifo grąžinimo. Tikėjome, kad per krizę panaikintas lengvatinis PVM tarifas keleivių vežimo veiklai bus grąžintas. Po dvejų metų kryptingo darbo, šią iniciatyvą palaikant savivaldybėms, 2013-aisiais vėl buvo nustatytas lengvatinis PVM tarifas.
Dar viena permaina – Vilniaus viešojo transporto maršrutų tinklo pakeitimas 2013-aisiais. Įdiegus vadinamuosius greitųjų maršrutų autobusus, elektroninį bilietą, paslauga tapo patrauklesnė vilniečiams, padaugėjo viešojo transporto keleivių.
– Drauge su darbuotojais rūpinotės ir įmonės istorija…
– 2005-aisiais iškilmingai paminėjome „Vilniaus autobusų“ 60-metį. Šiais metais įmonė būtų šventusi 70 metų jubiliejų.
Bandėme rinkti ir kaupti eksponatus įmonės muziejui, 2004-aisiais buvo pasirašytas įsakymas dėl jo steigimo. Jis kuklus, tačiau laikas eina, pasipildo naujais eksponatais. Galų gale, mes patys kuriame istoriją.
2005-aisiais, bendrovei „Vilniaus autobusai“ minint 60 metų jubiliejų, buvo išleista knygelė „VILNIAUS AUTOBUSAI: įmonės istorija ir dabartis“. Pradėjus rinkti jai medžiagą supratome, kad mūsų įmonės istorija yra ir Vilniaus viešojo transporto istorijos dalis, kad tą istoriją kūrė ir mūsų įmonės didžiulis, profesionalus ir draugiškas kolektyvas.
Aš – aštuntasis buvusios autobusų ir pirmasis bendros su troleibusais įmonės vadovas. Be galo didžiuojuosi galėjęs vadovauti tokiai įmonei, tokiam šauniam kolektyvui. Esu labai dėkingas visiems, su kuriais dirbau kartu.
– Kokias įvardintumėte kliūtis, kurios trukdė sėkmingai darbuotis keleivinio transporto labui?
– Visų pirma, kaip minėjau, tai – finansiniai sunkumai. Valstybė, numatydama lengvatas tam tikrų socialinių sluoksnių keleiviams, neskiria pinigų kompensacijoms vežėjams. Sunkioje situacijoje atsidūrusios savivaldybės taip pat neįstengia atsiskaityti su keleivinio transporto įmonėmis.
Skolos metų metais kaupiasi, kol jų našta tampa nepakeliama. Kai įmonės biudžete žioji keliasdešimties milijonų eurų skola, kalbėti apie paslaugos gerinimą, naujų transporto priemonių įsigijimą be ES ir savivaldybės paramos tampa neįmanoma. Sulaukdavome priekaištų iš vilniečių, kurie buvo ir pamatuoti, ir nepamatuoti. Tačiau galiu užtikrinti: visada dėjau visas pastangas, kad viešasis transportas važiuotų, kad vilniečiams ši paslauga būtų teikiama.
– Jei būtų įmanoma laiką sugrąžinti atgal – ką darytumėte kitaip?
– Esant toms pačioms aplinkybėms, daugeliu atveju pasielgčiau panašiai ir siūlyčiau panašius sprendimus. Tačiau jei būtų galima atsukti laiką, tarkim, į 2007-uosius, nebesiūlyčiau savivaldybei finansines problemas spręsti skolinantis pinigų iš bankų. Savivaldybės lėšų trūkumą 2007-2008-aisiais įmonės „Vilniaus autobusai“ ir „Vilniaus troleibusai“ sumažino pasiskolindamos iš banko 60 mln. Lt. Skolą reikia grąžinti, o tai padaryti mums sunkiai sekasi. Tačiau dabar skolos jau liko nedaug, per metus turėtų pavykti tai padaryti.
Be to, 2007-aisiais reikėjo skelbti pirkimo konkursą ne naudotiems, o naujiems suspaustomis gamtinėmis dujomis varomiems autobusams pirkti.
Tačiau viena klaida susijusi su kita – savivaldybės skolos 2007-aisiais pradėjo ženkliai augti, todėl atrodė, kad nesurasime privačių investuotojų, kurie galėtų finansuoti 80-90 mln. Lt projektą, o ir suradus – ar išgalėsime investuotojui grąžinti pinigus.
– Ko palinkėtumėte įmonės vadovui, kuriam teks nelengvas darbų baras?
– Visų pirma, kartu su savivaldybe stabilizuoti finansinė padėtį. Jei pavyktų tai padaryti per artimiausius 2-3 metus, tai būtų geras rezultatas.
Lygiagrečiai reikėtų spresti autobusų ir troleibusų atnaujinimo klausimus. Rengtis dalyvauti savivaldybės skelbiamuose konkursuose vežti keleivius Vilniaus miesto maršrutais.
Tačiau ne įmonės vadovas, o savivaldybė turėtų nuspręsti, kokios pagrindinės Vilniaus miesto viešojo transporto vystymosi kryptys, patvirtinti strategiją, kad bendrovė įsigytų ją atitinkančias naujas transporto priemones.
Visi keleivių vežėjai, visos savivaldybės, mano nuomone, turėtų siekti, kad Tranporto lengvatos būtų mokamos iš valstybės biudžeto, kaip buvo iki 2006-ųjų. Jei ne visu 100 proc., tai bent po lygiai, t.y. galima būtų siekti pariteto. Kaip žinia, valstybė nustato įstatymu transporto lengvatas, savivaldybės – vietinio (miesto) susisiekimo bilietų kainas, taigi ir šiais finansinais įsipareigojimais galėtų dalintis po lygiai.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Lina Jakubauskienė
Autorės nuotrauka
