Nuo šiandien, balandžio 12-osios, nebedirba Panevėžio autobusų parko generalinis direktorius Rimantas Petukauskas. Su dabar jau buvusiu įmonės vadovu kalbamės apie jo darbo įmonėje patirtį bei apie pasitraukimo iš pareigų priežastis.
– Kada atėjote dirbti į Panevėžio autobusų parką, nuo ko pradėjote savo karjerą įmonėje?
– Pradėjau dirbti dar 1986-aisiais. Iš pradžių – kolonos mechaniku, vėliau – kolonos viršininku. Lietuvoje prasidėjus pertvarkai, septyneriems metams buvau pasitraukęs iš įmonės, pasinėriau į verslą. Ši patirtis labai pravertė vėl grįžus dirbti į Panevėžio autobusų parką, pereinant nuo planinės ekonomikos prie darbo rinkos sąlygomis.
2000-aisiais, kai tapau Panevėžio autobusų parko generaliniu direktoriumi, įmonė buvo visai nustekenta. Parko skolos viršijo turimo turto vertę, algų darbuotojai negaudavo po pusmetį. Tiek „Sodra“, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija buvo užblokavusi įmonės sąskaitas. Daug kam gal pasirodys juokinga, tačiau degalus tuo metu tekdavo pirkti už grynuosius pinigus. Darbuotojai važiuodavo pas tiekėją su pilnais lagaminais pinigų.
Įmonė tuo metu eksploatavo PAZ, LAZ markės autobusus, taip pat pailgintus „Ikarus“, kuriuos, remdamiesi vilniečių patirtimi, „sutrumpinome“ iki standartinio ilgio.
Tuo metu vertėmės kaip išmanydami. Pigiai iš Vokietijos pašto įsigiję krovininių mikroautobusų, juos perdarėme į keleivinius. Matyt, dirbome neprastai, nes perdarinėjome mikroautobusus ne tik savoms reikmėms, bet ir kitoms įmonėms. Netgi gavome gamyklos statusą, o kartą sulaukėme skambučio iš Turino, IVECO autobusų gamintojų, jog jie nori pas mus apsilankyti. Žinoma, paaiškinome italams, kad mūsų patirtis šioje srityje – menka, kad nelabai turime jiems ką parodyti. Vėliau šios veiklos teko visai atsisakyti.
– Panevėžio autobusų parkas pirmasis Lietuvoje įsigijo hibridinių autobusų, taip pat vienas iš pirmųjų pradėjo atnaujinti tolimojo susisiekimo autobusų parką naujomis transporto priemonėmis. Kaip pavyko pasiekti tokių rezultatų?
– Iš miesto gatvių pasitraukus vežėjams mikroautobusais, įmonė pradėjo dirbti pelningai. Kurį laiką tarpmiesčio vežimams pirkome pavažinėtus autobusus, tačiau, įsigiję keletą naujų supratome, kaip jie padeda taupyti įmonės lėšas. Nuo tada keleiviams vežti į kitus miestus pirkome tik naujas transporto priemones.
Gaila, kad savivaldybė „nusavina“ mūsų pelningai dirbančios įmonės dividendus. Galėdami jais disponuoti, būtume įstengę atnaujinti ir miesto autobusų parką. Vežimui mieste pirkome tik pavažinėtas transporto priemones, išskyrus autobusus, kuriuos įsigijome už Europos Sąjungos lėšas ir pagal Klimato kaitos programą.
– Belaukdami suspaustas gamtines dujas naudojančių autobusų pagal Klimato kaitos programą, patys įsirengėte dujų degalinę. Ar tai apsimokėjo?
– Be abejo. Tokiu būdu pigiau pildyti dujomis savo turimų autobusų balionus, be to, gamtines dujas galėjome parduoti ir miesto gyventojams. Šalia gamtinių dujų kompresorinės įrengėme ir naują degalinę, išasfaltavome teritoriją.
Tikiuosi, kad jau netrukus už Europos Sąjungos lėšas Panevėžio autobusų parkas įsigis dar dešimt naujų suspaustas gamtines dujas naudojančių autobusų, kurie padeda taupyti lėšas, prisideda prie miesto ekologijos.
Nerimą kelia tik tai, kad miesto valdžia žada skelbti viešųjų pirkimų konkursus dviems maršrutų paketams. Kitų miestų patirtis rodo, kad į rinką ne visada ateina pakankamai patirties turintys privatūs vežėjai.
– Visai neseniai nustebinote kolegas iš kitų miestų, įsirengę naujas, modernias remonto dirbtuves, kokių iki šiol Lietuvoje nebuvo…
– Seniai norėjosi, kad darbuotojai galėtų dirbti šiltose, jaukiose patalpose. Nesyk teko lankytis užsienyje, mačiau, kaip remonto dirbtuvės atrodo ten.
Tikiuosi, darbuotojams sukūrėme puikias sąlygas, sumontavome moderniausią įrangą. Be abejo, statybos kainavo ne tik nemažai pinigų, bet ir sveikatos bei nervų. Tačiau džiaugiuosi, kad pavyko sukurti įmonėje visai naują darbo kokybę.
– Esate vienas iš seniausiai ir sėkmingiausiai dirbančių Lietuvos keleivinio transporto įmonių vadovų. Iš šalies stebint tiek jūsų, tiek įmonės darbą, nebuvo jokių nerimo ženklų, kad turėsite dar nepasibaigus kadencijai pasitraukti iš pareigų. Kas nutiko, kokios priežastys lėmė tai, kad paliekate įmonę?
– Visada stengiausi dirbti nuoširdžiai ir sąžiningai. Neseniai net pusantrų metų įmonę tikrino savivaldybės komisija, jokių esminių trūkumų nerasta. Tačiau dabar savivaldybės vadovų esu kaltinamas kone visomis įmanomomis nuodėmėmis, rajono žiniasklaidos apipilamas purvais.
Iš tiesų tai vertinu kaip politikavimą prieš savivaldos rinkimus. Esu patyręs vadovas, nesileidžiu, kad manimi būtų manipuliuojama. Negaliu kenkti nei įmonei, nei Panevėžiui, nei savo šaliai. Todėl teko pasitraukti iš pareigų.
Esu labai dėkingas savo įmonės darbuotojams, kurie mane labai palaikė. Per trumpą laiką surinkta daugiau nei du šimtai parašų, kad būčiau paliktas dirbti įmonėje. Įprastai konfrontuojančios ir konkuruojančios tarpusavyje bei su darbdaviu profesinės sąjungos susivienijo ir reikalavo, kad būčiau paliktas dirbti. Esu dėl to labai sujaudintas.
– Ko palinkėtumėte kolegoms vežėjams, pasiliekantiems dirbti šį sunkų ir ne visada dėkingą darbą?
– Atsakyčiau šiek tiek perfrazuotais vieno iš filmo „Titanikas“ herojų žodžiais: „Ponai, man buvo didelė garbė su jumis dirbti“.
Visiems nuoširdžiai linkiu visokeriopos sėkmės – tiek darbe, tiek ir asmeniniame gyvenime. Tikiuosi, kad likimas mus dar nesyk suves.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Lina Jakubauskienė
Autorės nuotrauka
