Jevgenijus Stolovickis atsisveikina su keleivininkų bendruomene

liepos 10 04:42 2020 Spausdinti straipsnį Lankytojai Patirtis

Jevgenijaus Stolovickio vardas daugelį metų buvo neatsiejamas nuo Lietuvos keleivinio transporto. Visą savo darbinę karjerą – beveik 44 metus – jis paskyrė šiam sektoriui. 24-erius metus J. Stolovickis buvo atsakingas už keleivinį transportą asociacijoje „Linava“.

 

 

 

 

1976-aisiais, baigęs tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), Automobilių transporto specialybę, jis paskirtas dirbti į Kretingos autotransporto įmonę. Ten J. Stolovickis praleido penkerius metus, vėliau grįžo į Vilnių ir dešimtį metų dirbo Respublikiniame gamybiniame autotransporto susivienijime prie Susisiekimo ministerijos. Iš pradžių įsidarbino skyriaus viršininko pavaduotoju, vėliau dirbo skyriaus, kuris rūpinosi keleiviniu transportu, viršininku.

„Tokiu būdu įgijau tiek praktinio, tiek teorinio darbo patirties. Autotransporto susivienijime teko rašyti keleivinio transporto veiklos, bilietų ūkio instrukcijas, mūsų skyrius taip pat kontroliavo keleivinį transportą. Manau, į „Linavą“ atėjau kaip gerai parengtas specialistas. Jau tada turėjau viziją, koks turi būti keleivinis transportas Lietuvoje, nuosekliai bandžiau šią viziją įgyvendinti“, – sako J. Stolovickis.

Prieš 24-erius metus Lietuvos keleivinio transporto situacija buvo apgailėtina. „Visi keleivių vežėjai dirbo nuostolingai, nuostoliai buvo dideli. Nebuvo reglamentuotas nei dotavimas, nei lengvatų kompensavimas. Tokia situacija negalėjo išlikti, teko įdėti daug pastangų, kad ji pasikeistų“, – pabrėžia J. Stolovickis.

Specialistui teko daug bendrauti su Vyriausybės atstovais, Seimo nariais, kol pavyko valdžios atstovus įtikinti, kad keleivinis transportas reikalauja daugiau dėmesio. „Didžiuojuosi, kad tai padaryti pavyko, ir nuo 2000-ųjų keleivinio transporto situacija pradėjo gerėti. Keleivių vežėjams pradėtos mokėti kompensacijos už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą, taip pat – dotacijos už nuostolingų, bet visuomenei būtinų maršrutų aptarnavimą“, – kalba J. Stolovickis.

Tuo metu, kai jis atėjo dirbti, asociacijai „Linava“ priklausė 16 keleivinio transporto įmonių. Pamatę, kad asociacijoje daug dirbama keleivinio transporto labui, norą tapti asociacijos nariais pareiškė daugiau vežėjų – tiek savivaldybių įmonių, tiek ir privačių bendrovių. „Džiaugiuosi, kad pavyko suburti draugišką keleivių vežėjų bendruomenę. Keleivininkai visada buvo iniciatyvūs, vieningi, todėl pavyko pasiekti daug teigiamų dalykų“, – sako pašnekovas.

Darbai nenutrūko ir po 2000-ųjų – kaskart atsirasdavo vis naujų teisės aktų ar jų pakeitimų, kuriuos nuolat reikėjo stebėti, sekti, ar tam tikros nuostatos nekelia grėsmės keleiviniam transportui. „Iššūkiai buvo mano darbo kasdienybė. Visi pamenam, kaip iškovojom PVM lengvatą keleiviniam transportui, vėliau ji buvo panaikinta, reikėjo įdėti daug pastangų, kad būtų grąžinta. Netikėtai atsirado tarifų derinimas su Kainų energetikos kontrolės komisija, reikėjo spręsti, kaip taisyti situaciją. Kasmet rinkdavome ir apibendrindavome įmonių statistinius duomenis, tai labai padėjo tiek keleivino transporto įmonėms, tiek ir savivaldybėms“, – kalba J. Stolovickis.

Nemažai pastangų kainavo vežėjų rinkos apsauga nuo nelegalių vežėjų. „Atsirasdavo įtakingų nelegalių vežėjų užtarėjų, kurie aiškino, kad tai yra konkurencija. Ilgai užtruko aiškinimas savivaldybėms kodėl nenaudingas maršrutinių taksi darbas miestuose. Kai kas bandė įteisinti maršrutinių taksi dotavimą. Svarbu, kad keleivių vežėjai suvaldė situaciją su įkainiais už autobusų stočių paslaugas, nors buvo bandymų įnešti sumaišties ir čia. Darbas buvo nuolatinis, atsirasdavo vis naujų iniciatyvų – ir teigiamų, ir neigiamų, viską reikėjo atidžiai stebėti ir greitai reaguoti“, – dėsto specialistas.

Jo teigimu, teisės aktus visada tekdavo nagrinėti labai atidžiai – kartais ir vienas pasikeitęs sakinys gali reikšti grėsmes verslui. „Tai sunku ir fiziškai, ir morališkai. Tekdavo įdėti nemažai pastangų, nes tai svarbu visiems keleivių vežėjams“, – kalba pašnekovas.

J. Stolovickis sako visada buvęs ištikimas keleiviniam transportui, sąžiningas vežėjų atžvilgiu, stengęsis atstovauti jų interesams: „Džiaugiausi, kad ilgą laiką keleivių vežėjai buvo labai draugiški. Surengėme nemažai kelionių, mokymų, seminarų, į kuriuos įtraukdavome ir savivaldybių atstovus. Darbas buvo labai vaisingas, jis davė gerų rezultatų. Patirties asociacijoje galėjo pasistemti ir naujai ateinantys vadovai, kurie turėjo puikią galimybę geriau įsigilinti į keleivinio transporto verslo situaciją“.

Jo teigimu, tiek Susisiekimo ministerijoje, tiek savivaldybėse vis atsirasdavo naujų darbuotojų, kurie ne visada gerai išmanė keleivinio transporto sritį, net jei ją kuravo. „Dalis darbuotojų mato pareigas šioje srityje kaip laikinas, svajoja apie kitas sritis, todėl su valdžios atstovais tenka dirbti nuolatos“, – pabrėžia pašnekovas.

J. Stolovickis sako esąs nusiminęs, kad pastaruoju metu keleivių vežėjų aktyvumas labai sumažėjęs, ateina nauji vadovai, kurie nesistengia gilintis į keleivinio transporto verslo situaciją ar prisidėti prie nuolat atsirandančių problemų sprendimo: „Labai keista, bet šiuo metu yra nemažai keleivių vežėjų, kurie absoliučiai abejingi, nerodo jokio susidomėjimo ir iniciatyvų. Nerimą kelia ir vežėjų susiskaldymas, vieningos pozicijos trūkumas“.

Pareigas J. Stolovickis palieka savo noru – jis sako jaučiantis, kad atėjo metas išeiti: „Turi ateiti jauni, energingesni žmonės. Tikiu, kad nepakeičiamų nebūna. Noriu palinkėti visai keleivinio transporto bendruomenei, kad įmonių vadovai taptų gerais specialistais, turėtų sveikatos, jėgų ir energijos. Svarbiausia – kad visi būtų vieningi. Šiuo metu tos vienybės trūksta, bet tikiu, kad anksčiau ar vėliau vieninga bendruomenė atsiras. Norėtųsi, kad susivieniję keleivių vežėjai toliau dirbtų kartais nedėkingą, nelengvą, bet visuomenei labai reikalingą darbą“.

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka