1938 m. Lietuvoje daugėjo tarpmiesčio maršrutais važiuojančių autobusų. Tuo metu visuomenei ši susisiekimo rūšis labai rūpėjo, nes Lietuvoje geležinkelių tinklas buvo retas, o svarbiausios geležinkelių linijos prieš pirmąjį pasaulinį  karą ir karo metu statytos strateginiais tikslais. Be to, kai kurios krašto vietos buvo nutolusios 20–30km nuo geležinkelio linijų, o kitos – ir dar toliau. Šį  trūkumą užpildyti bandė besiplečiantis susisiekimas autobusais.

1935 m. Lietuvoje važinėjo 142 autobusai, kurie per metus nuvažiavo 4 209 344 km ir vežė 1 102 691 keleivį, o per pirmąjį 1938 m. pusmetį jau važinėjo 201 autobusas, visi drauge nuvažiavo 2 924 698 km ir vežė 1 083 776 keleivius. Per metus autobusų keleivių padaugėjo trigubai.

Labiausiai plėstis susisiekimui autobusais trukdė tai, kad leidimus išduodanti Kelių valdyba nustatė ir tarifus, sulygindama juos su geležinkelių tarifais. Autobusų savininkai norėjo vežti keleivius, tarkim, maršrutu iš Kauno į Palangą už 14–15 Lt, bet Kelių valdyba  nustatė aukštesni tarifą, kad autobusai nekonkuruotų su traukiniais.

Buvo nuspręsta, kad maršrutu iš Kauno į Klaipėdą keleivius veš „Auto ” bendrovė. 1939 m. pavasarį buvo suplanuota atidaryti maršrutą Kaunas -Klaipėda, o nuo 1939 m. balandžio 1 d. atiduoti tą ruožą eksploatuoti akcinei bendrovei „Auto“. Toji bendrovė nuo 1938 m. vežė keleivius maršrutu Kaunas–Zarasai.

Kelių valdyba taip pat buvo numačiusi kovoti su „spekuliantais“. Tuo metu kai kurie asmenys per protekcijas ar pažintis gaudavo leidimą vežti keleivius kuriuo nors iš maršrutų, tačiau jie neturėjo nei autobusų, nei pinigų jiems įsigyti – leidimus tiesiog parduodavo tikriesiems vežėjams. Vienas pilietis tuo metu buvo gavęs 3 ar 4 leidimus bei juos išnuomavęs įmonėms bei už kiekvieną leidimą gaudavęs po 200 Lt per mėnesį.

Kelių valdyba, gavusi aiškių įrodymų, kad leidimas parduotas, jį atšaukdavo. Be to, asmenys, kurie perleisdavo leidimus, pasibaigus leidimo terminui, naujo negaudavo.

Taip pat būta planų įsteigti policiją susisiekimui autobusais prižiūrėti. Tuo metu tai buvo viešosios policijos funkcija. Jai trūko kompetencijos, todėl Kelių valdyba kreipėsi į atitinkamas įstaigas, kad susisiekimui automobiliais prižiūrėti būtų įsteigta speciali policija.

Kelių valdyboje  tuo metu buvo svarstomas klausimas apie autobusų ekspresų diegimą kai kuriuose maršrutuose ir nuolatinius bilietus – tokia praktika tuo metu buvo taikoma traukiniuose.

Kelių valdyba 1938 m. rudenį daug dėmesio skyrė keleivius vežančių autobusų patogumui bei modernumui. Buvo reikalaujama, kad reguliariais maršrutais vežančiuose autobusuose būtų centrinis šildymas – be jo autobusas nebuvo registruojamas.  Kai kuriuose autobusuose tuo metu jau veikė radijo imtuvai, tačiau dėl pernelyg garsiai ūžiančių varikliu ir didelio bildesio važiuojant prastais keliais vairuotojai juos nelabai girdėjo…

Kęstutis Pletkus