Kondugalūras: nepažintoji Indija

04 sausio 06:51 2016 Spausdinti straipsnį Kelionės Lankytojai

indija10Ši Pietų Indijos sritis ypatinga tuo, kad ypač nukentėjo per 2004-ųjų cunamį. Tuomet čia buvo nušluota daugybė kaimų, daug žmonių liko be pastogės, neteko artimųjų.

 

 

 

Italijos „Oremi“ fondas, kuriame savanoriauju, padeda šioje provincijoje atstatyti mokyklas, rūpinasi likimo nuskriaustais vaikais, našlaičiais, neįgaliaisiais. Esu nuoširdžiai dėkinga fondo vadovams, suteikusiems galimybę apsilankyti Pietų Indijoje, iš arti susipažinti su jos gyventojų kasdienybe, papročiais, indų būdo savybėmis.

Kondugalūro (angliškai vadinamo Cranganore) provincija – itin skurdi; tačiau ir čia esama turtingai gyvenančių žmonių. Tiesa, nustebino tai, kad krašte nėra turtuolių kvartalų. Savo namus jie statosi greta kitų, todėl buvo keista lušnynų rajone pamatyti itin prabangų, įvairiomis spalvomis tviskantį pasiturinčio žmogaus būstą.

Nors Kondugalūre lankėmės lapkričio pabaigoje, čia buvo nepakeliamai karšta. Karščio pojūtį stiprino ir itin drėgnas jūrinis klimatas.

Vos atvykę į provinciją buvome įspėti, kad čia reikia būti itin atsargiems. Naktį išeiti į lauką be žibintuvėlio būtų tolygu savižudybei – sutemus iš savo urvų išlenda itin nuodingos gyvatės, kurių įkandimas – mirtinas. Išgirdome ne vieną šiurpinančią istoriją apie žmonių susidūrimus su šiais šliaužiančiais gyviais; nuo gyvatės įkandimo mirė vietos katalikų kunigas, šiek tiek geriau pasisekė vietos gyventojui, kuriam, einančiam takeliu pro medžius, ant galvos užkrito kobra. Matyt, tokia situacija netikėta pasirodė ir pačiai gyvatei, todėl įkirsti persigandusiam žmogeliui ji taip ir nespėjo…

Itin sužavėjo milžiniški drambliai, kurie Pietų Indijoje gyvena laisvėje. Tiesa, laisvai vaikštinėjančių didžiulių gyvūnų matyti neteko, tačiau didelį įspūdį paliko dresiruoti drambliai. Matyti, jog jie – itin protingi, supranta visas šeimininko komandas ir jas stropiai vykdo.

Prajuokino indo papasakota pamokanti istorija apie vietinį girtuoklėlį ir dramblį. Pastarasis netyčia užklydo į indo kiemą. Gerokai įšilęs žmogelis puolė dramblį ginti iš savo teritorijos. Tas klusniai paliko kiemą. Tačiau drąsos įgavusiam indui to pasirodė mažai – jo, tokio menko vabalėlio, klausantį milžiną jis ėmė varyti dar toliau. Kol tas įsižeidęs apsisuko, sugrįžo į įžūlaus girtuoklėlio kiemą, ir vienu ypu sugriovė jo trobelę…

Kondugalūro miškuose knibžda laukinių žvėrių, o vandenyne – nuodingų gyvių bei gyvačių. Be to, kaip pasakoja vietiniai, pakrantė nuklota mikroskopinėmis urano dalelėmis, todėl turistų ši nepaprasto grožio vieta netraukia. Be to, čia visai nėra turizmui pritaikytos infrastruktūros. Galbūt ir dėl to kraštas – itin skurdus.

Tiesa, vietiniai žmonės labai geranoriški, o vaikai – kultūringi ir paklusnūs. Neįmanoma įsivaizduoti, kad jie galėtų neklausyti vyresniųjų. Stebino šventės mokyklose, kur nė vienam vaikui net nešauna į galvą išdykauti. Viskas vyksta it kareivinėse – vaikai ateina ir išeina tiksliai pagal komandą, net dalyvaujant šimtams mokinių, nekyla net menkiausio chaoso…

Visi vaikai Kondugalūre mokyklas pradeda lankyti jau nuo trejų metų, todėl angliškai gali susikalbėti net su pradinių klasių mokiniais. Susidaro įspūdis, kad anglų kalbą čia moka visi. Nepaisant to, puoselėjamos ir vietos tradicijos. Indai vaikšto apsirengę tautiniais drabužiais, tarp moterų labai populiarūs sariai. Įsigijau nuostabaus grožio indišką drabužį ir aš. Tiesa, apsirengti be vietos moterų pagalbos jo taip ir neišmokau. Įmantriai apsukti aplink kūną šį rūbą trunka nuo keliolikos minučių iki pusvalandžio.

Itin nustebino eismas Indijos keliuose. Nors daug tenka važinėti Italijos, kurios vairuotojai laikomi prasčiausiais Europoje, keliais, sąlygų Indijoje su Europa net nepalyginsi. Eismas vyksta priešinga puse nei Lietuvoje, kiekvienas vairuotojas siekia kaip įmanoma greičiau pasiekti kelionės tikslą. Transporto priemonės dažniausiai – senutėlės, sunku suprasti, kaip jos iš viso važiuoja…

Keliai šioje provincijoje taip pat toli gražu neprimena autostradų, tačiau net ir siauros gatvės ar keliai – ne kliūtis transporto priemonėms lenkti vienoms kitas net netikėčiausiose vietose. Tokiu atveju svarbu iki dugno nuspausti garsinį signalą. Ne sykį važinėjant Indijoje plaukai šiaušėsi pakliuvus, atrodo, į beviltiškas situacijas. Laimė, visos jos baigėsi sėkmingai.

„Oremi“ fondas, kuriame savanoriauju, remia Nigerijos bei Pietų Indijos vaikus, siekia suteikti jiems galimybę mokytis. Pinigai renkami per įvairias šventes, be to, yra nuolatinių aukotojų. Italijoje populiaru „įsivaikinti“ vaiką Indijoje ar Nigerijoje. Tokiems vaikams „įvaikintojai“ kasmet skiria po porą šimtų eurų, kad jie galėtų mokytis, įsigyti mokslams reikalingų priemonių. „Oremi“ savanoriai drauge su vietos katalikų bendruomene stropiai stebi, kad visi pinigai būtų išleidžiami tik pagal paskirtį. Nė euro neišleidžiama įvairiems pristatymams ar kitoms akcijoms; už tolimą kelionę iki Indijos taip pat turėjome susimokėti iš savo kišenės.

Surinktos lėšos skiriamos ir neįgaliems vaikams, kuriems Kondugalūro valdžia neskiria jokios paramos. Įvairias negalias turintys vaikai tokiu būdu įgyja teisę mokytis, lavintis. Be to, tai jiems – vienintelė galimybė išvykti iš namų.

Nežinau, ar dar kam nors iš lietuvių kada nors yra tekę lankytis šioje Indijos dalyje; informacijos apie ją lietuvių kalba niekur nepavyko rasti. Tačiau jei norite pamatyti tikrąją Indiją, rekomenduočiau pasirinkti šį kraštą. Nuostabios gamtos, nuoširdžių žmonių, savitos, tik šiam kraštui būdingos atmosferos, tikrai niekada nepamiršite…

 

Austėja Jakubauskaitė

Autorės nuotraukos

 

 

  • indija
  • indija1
  • indija2
  • indija3
  • indija4
  • indija5
  • indija6
  • indija7
  • indija8
  • indija9