Kur gimsta Europos teisė

birželio 07 10:49 2010 Spausdinti straipsnį Kelionės Patirtis

Kaip tikram kareiviui norisi tapti generolu, taip kiekvienam žurnalistui maga atsidurti pačiame įvykių sukūryje. Tokią galimybę suteikė pakvietimas apsilankyti Europarlamente, kur gimsta svarbiausieji mūsų gyvenimą reguliuojantys įstatymai.

Su nuotykiais


Pakvietimas – pakvietimu, tačiau nukakti į Strasbūrą tenka savarankiškai. Tiesiogiai iš Vilniaus į Elzaso sostinę lėktuvai neskrenda, tad drauge su kolegų būreliu pasirenkame skrydį su persėdimu Prahoje. Išlipus iš nediduko propelerinio „Čekijos avialinijų“ lėktuvėlio Strasbūro Eintzheimo oro uoste, nemaloniai nustebina Europos širdimi vadinamo miesto servisas: iš čia nevažiuoja nė vienas visuomeninio transporto autobusas. Maždaug kilometrą su lagaminais dardame iki geležinkelio stotelės, bet ir čia tenka nusivilti: paskutinis greitasis traukinys į Strasbūrą jau pravažiavęs. Belieka taksi, kurio, laimė, ilgai ieškoti nereikia. Esame keturiese, todėl kelionė į skirtingus Strasbūro viešbučius piniginių pernelyg nepalengvina.

Nuo lėktuvėlio burzgimo dūzgiančia galva ir užgulusiomis ausimis pagaliau pasiekę viešbutį, sulaukiame dar vienos nemalonios staigmenos: svečių čia laukiama tik iki septintos vakaro, pavėlavai – nakvok gatvėje. Nors viešbučio administratorę telefonu įspėjome, kad šiek tiek vėluosime, ši iš pradžių nesileidžia į kalbas. Laimė, mūsų kambariai neišnuomoti, tad po ilgokų diskusijų bei nemažos išgąsčio dozės pagaliau gauname raktus ir tampame laikinais, bet teisėtais Strasbūro gyventojais.

Plenarinių posėdžių dienomis, kai miestą užplūsta europarlamentarai su savo padėjėjais, sekretorėmis ir techiniais darbuotojais, viešbučių kainos gerokai išauga, vietų juose atrasti neįmanoma, todėl mūsų laikinieji namai tolokai nuo miesto centro ir Europarlamento. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: jau kitą rytą esame priversti išbandyti Strasbūro visuomeninio transporto ypatumus.

Susisiekimas – patogus
Miestą išraizgę greitaeigio modernaus tramvajaus linijos driekiasi pro miesto centrą bei senamiestį. Iki jų keleivius veža autobusai. 1994-aisiais įdiegta tramvajaus sistema puikiai funkcionuoja, greita, tylia ir patogia transporto priemone mielai naudojasi miesto gyventojai. Tas pats 1,30 euro kainuojantis elektroninis bilietas galioja valandą važiuojant viena ta pačia kryptimi bet kuria transporto priemone. Autobuse bilietą galima įsigyti iš vairuotojo, tramvajui bilietus parduoda kompiuterizuotos kasos, įrengtos kiekvienoje stotelėje. Ten pat galima atrasti ir autobusų bei tramvajų maršrutų planus, todėl orientuotis mieste nėra sudėtinga. Be to, kiekvienoje stotelėje įrengti elektroniniai informaciniai stendai, rodantys, po kiek laiko atvyks reikalingas autobusas ar tramvajus. Vaizdi informacija ir transporto priemonės viduje – stebėdamas bėgančią eilutę, gali neklausdamas ir nemokėdamas prancūzų kalbos susivokti, kur reikia išlipti. Mielai pagelbsti ir prancūzai – net ir tie, kuriems kalbėti angliškai sekasi sunkiai.
Strasbūriečiai, norėdami švaresnio miesto ir švaresnės aplinkos, užsibrėžė tikslą mažinti privačiais automobiliais važiuojančių gyventojų skaičių. Įrengta daug lengvųjų automobilių statymo aikštelių priemiestyje, nutiesti dviračių takai. Eismas miesto centre gerokai apribotas, išplėstos pėsčiųjų zonos. Strasbūriečių teigimu, eismas centre tapo ne toks intensyvus, tačiau padaugėjo privačių automobilių priemiesčiuose. Nemaloniai nustebino visuomeninio transporto autobusų tvarkaraščiai: grafikai sudaryti tarsi bangos principu, beveik visi autobusai važiuoja 5–10 minučių intervalu. Nespėjęs į šią „bangą“, antrosios privalai laukti kone valandą.

Miestas


Strasbūro likimą nulėmė 1949-aisiais Londone pasirašyta sutartis, pagal kurią dešimt didžiųjų Vakarų Europos valstybių įkūrė Europos Tarybą. Nuo tada Elzaso sostinė, drauge su Briuseliu bei Liuksemburgu, tapo viena iš Europos Sąjungos „širdžių“, kur šiuo metu 27-ioms valstybėms atstovaujantys europarlamentarai kuria vieningą Europą, priimdami visiems privalomus įstatymus.

400 tūkst. gyventojų turinčiam Strasbūrui tokia misija skirta neatsitiktinai: dėl šio pasienio miesto šimtmečius pešėsi prancūzai bei vokiečiai, todėl jis privalėjo tapti susitaikymo, taikos ir naujosios Europos simboliu.
Taip nutiko, kad Europos Parlamentas yra išmėtytas per devynis pastatus trijuose miestuose: Briuselyje, Strasbūre bei Liuksemburge. Strasbūre šiuo metu yra apie 30 proc. viso Europos Parlamento ploto, milžiniškame pastatų komplekse su klaidžiais labirintais įsikūrę apie 2 tūkst. 200 raštinių.

Savaitę per mėnesį Strasbūre vyksta Europos Parlamento plenarinės sesijos, tuomet su tonomis daiktų bei dokumentų atsikrausto visi 732 europarlamentarai, lydimi gausios aptarnaujančio personalo armijos. Būtent Strasbūre priimami svarbiausi sprendimai, vyksta biudžeto tvirtinimas – Briuselyje parlamentarai daugiausia posėdžiauja komitetuose.

Europos Parlamento nariai plenarinei sesijai rengiasi dirbdami įvairiuose Parlamento komitetuose, kurie rūpinasi konkrečiomis ES veiklos sritimis. Parlamente svarstytini klausimai prieš tai aptariami ir politinėse grupėse.

Pastaruoju metu vis garsiau diskutuojama, ar racionalu kas mėnesį parlamentarams kraustytis į kitą šalį, juolab kad atstumas tarp Briuselio ir Strasbūro – beveik 500 kilometrų. Šios kraustynės Europos Sąjungos biudžetą „suplonina“ maždaug 300 mln. eurų per metus. Tačiau prancūzai nieku gyvu nesutiktų atsisakyti europarlamentarų sambūrio ir Europos „širdies“ statuso: jie siūlosi nutiesti greitąjį geležinkelį, kuris sujungtų Strasbūrą bei Briuselį, kad kelionės europarlamentarams būtų trumpesnės, pigesnės bei paprastesnės.

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotraukos