Vilniaus Savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ kontrolieriams žmonių su negalia organizacijos surengė mokymus. Organizacijų atstovai pristatė skirtingas negalias, kalbėjo, kaip bendrauti, kaip elgtis su klausos, regos, judėjimo, intelekto ar psichikos negalią turinčiais žmonėmis, taip pat išklausė kontrolierių pastebėjimus bei pageidavimus.
Lietuvos kurčiųjų draugijos vardu kalbėjo klausos negalią turinti Ieva. Ji priminė, jog kurtiesiems gestų kalba yra gimtoji. Ieva aiškino, kaip bendrauti su klausos negalią turinčiais žmonėmis: svarbiausia nešaukti, kad aplinkiniai neatkreiptų dėmesio, nes tokiu atveju kurtieji jaučiasi blogai. „Galima reikalingą tekstą parašyti mobiliajame telefone ar ant popieriaus lapo. Jei žmonės nesupranta lietuvių kalbos, galima naudotis vertimų programa. Svarbiausia – patiems neišsigąsti būti maloniems, nepiktiems. Elgtis derėtų laisvai, natūraliai, kaip su bet kuriuo žmogumi. Jei klausos negalią turintis žmogus neatkreipia dėmesio, jam galima du kartus patapšnoti per petį, tai yra jiems įprastas ženklas. Labai svarbus akių kontaktas, todėl reikia šiam žmogui žiūrėti į akis“, – dėstė Ieva.
Žmonių su negalia sąjungos atstovė Ginta Žemaitaitytė kalbėjo apie tai, į ką derėtų atkreipti dėmesį bendraujant su žmonėmis, turinčiais judėjimo negalią, judančiais neįgaliojo vežimėliais. „Visų pirma norėčiau priminti, jog žodis „invalidas“ nenaudojamas jau nuo 2005 metų ne tik kreipiantis į asmenį, bet ir kalbant apie priemonę, kuria jis juda. Tinkamas apibūdinimas: „Žmogus, judantis neįgaliojo vežimėliu, žmogus (asmuo) su negalia“, – priminė Ginta. Jos teigimu, bendrauti su judėjimo negalią turinčiu žmogumi derėtų laisvai, nereikėtų būti įsitempus, neišskirti jo iš kitų. Labai svarbu būti pasirengusiam skirti specialų dėmesį ar fizinę pagalbą, jei to reikia.
„Elgtis derėtų taip pat mandagiai ir pagarbiai kaip su visais kitais, atviras bendravimas padeda įveikti baimingą ar klaidinantį požiūrį. Gana dažnai jaučiame, ką apie žmones su judėjimo negalia galvojama – neva, jie gali sėdėti namuose, nėra ko keliauti. Tačiau žmonės su judėjimo negalia nori keliauti, jiems tenka naudotis viešuoju transportu“, – pabrėžė Ginta.
Anot jos, laisvas bendravimas gali padėti išspręsti daug problemų. Kontrolierius turėtų nebijoti paklausti: „Ar galiu jums padėti“?, jei žmogaus rankos silpnesnės ir jam sunkiau išsiimti ir parodyti dokumentą. „Visada derėtų sulaukti atsakymo, tik tada suteikti pagalbą, pačiam liestis prie žmogaus daiktų nereikėtų. Priėmęs jūsų pagalbą žmogus su negalia gali nepasakyti, kaip tą pagalbą atlikti. Tokiu atveju naudinga žinoti įvairių patarimų. Gali būti atvejų, kai žmogus linktels, atsakys į klausimą, kad reikia pagalbos, bet paaiškinti, kaip tai padaryti, negalės. Tada teks patiems suktis iš situacijos“, – kalbėjo Ginta.
Ji priminė, kad ne visi judėjimo negalią turintys žmonės sėdi neįgaliojo vežimėlyje, negalia gali būti ir nematoma. Tokie žmonės sulaukia replikų, pastebėjimų, kitų neigiamų reakcijų – neva, apsimetinėja.
Ginta priminė, jog ir žmonės neįgaliojo vežimėliuose yra labai skirtingi, skirtingos jų galimybės. Apie jas galima spręsti iš to, kokiame vežimėlyje žmogus sėdi. Aktyvus tipo vežimėlis neturi rankenų, už kurių paėmus būtų galima jį stumti. Tai reiškia, kad žmogus negali tik vaikščiot, visa kita gali padaryti pats. Jei vežimėlis su porankiais, stūmimo rankenomis, reiškia, jis pritaikytas žmonėms, kurie dažniausiai keliauja su lydinčiu asmeniu. Vežimėliai su akumuliatoriais rodo, kad jais besinaudojantys žmonės turi silpnas rankas, jas valdyti tik tiek, kad padėtų ant vežimėlio porankio pultelio.
Kalbėjusioji priminė, kaip bendrauti su judančiu vežimėliu žmogumi. „Bendravimo pradžioje neturėtumėte jausti diskomfortiškos įtampos. Svarbu nepasimesti, bendravimo pradžia gali suteikti toną visam bendravimui. Kalbėkite tiesiogiai su žmogumi, kuris sėdi vežimėlyje, o ne su asmeniu, stovinčiu šalia, tarsi žmogus vežimėlyje neegzistuotų. Pasirinkite tinkamą bendravimo atstumą, tinkamiausias yra maždaug 2 metrai. Jei bendravimas užtruks ilgiau nei porą minučių, atsisėskite arba pritūpkite, kad jūsų akys būtų tokiame pat lygyje kaip ir žmogaus, sėdinčio vežimėlyje. Tai yra svarbu ir kitų negalių žmonėms“, – pabrėžė Ginta.
Jos teigimu, jei žmogus paprašo padėti įvažiuoti į autobusą, reikia jo paklausti, kaip tai padaryti geriau, kaip valdyti vežimėlį, kokios yra vežimėlyje sėdinčio žmogaus galimybės.
„Nedarykite prielaidų apie tai, ką asmuo gali arba ko ne. Asmuo, judantis neįgaliojo vežimėliu, pats geriausiai žino, ką jis sugeba. Kai kurie žmonės, judantys vežimėliu, gali vaikščioti, tačiau pasitelkia vežimėlį, kad tausotų savo jėgas arba galėtų sparčiau judėti. Žmogaus valioj pasirinkti, kaip jam patogu judėti“, – sakė Ginta.
Pasak jos, nederėtų manyti, kad judėjimas vežimėliu yra tragedija. „Žmogui su negalia tai galimybė judėti laisvai ir kuo mažiau būti priklausomam nuo kitų. Svarbu, kokia aplinka jį supa, kaip žmonės moka bendrauti, teikti paslaugas. Nereikėtų žmogaus vežimėlyje glostyti, tai žeidžia jo savigarbą. Nereikėtų remtis ant vežimėlio, jis yra asmeninės erdvės dalis. Nereikėtų stumti, kitaip su vežimėliu elgtis nepaklausus žmogaus. Nespardykite vežimėlio galvodami, kad tai tik metalas“, – aiškino kalbėjusioji.
Dar vienas svarbus dalykas, bendraujant su negalią turinčiais žmonėmis – kantrybė. „Dalis žmonių, judančių vežimėliais, turi silpnas ar paralyžiuotas rankas, todėl gali užtrukti bilieto ar dokumentų pateikimas. Dalis sunkiau kalba. Nedarykite prielaidos, kad žmogus su negalia keliauti gali tik su lydinčiu asmeniu. Tai priklauso nuo negalios specifikos“, – teigė kalbėjusioji.
Ji taip pat priminė, kaip bendrauti su vaikštynėmis ar ramentais besinaudojančiais žmonėmis: „Prieš suteikdami pagalbą pasiteiraukite, ar žmogui jos reikia. Nestverkite žmogui už rankos ar ramento, nes galite sutrikdyti jo pusiausvyrą. Jei žmogus lipa į visuomeninį transportą, netraukite paėmę už rankų. Eidamas su asmeniu, kuris juda lėčiau nei jūs, nebėkite į priekį, o eikite šalia“.
Ginta pabrėžė, jog kiekvienas žmogus su negalia – individualus, todėl šios rekomendacijos nėra tinkamos absoliučiai visiems: „Jei bendraujant su negalią turinčiu žmogumi kyla abejonių, pasikliaukite sveiku protu ir tolerancija. Kuo daugiau pažinimo, tuo mažiau sutrikimo“.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovas Vytautas Gendvilas kalbėjo apie tai, kuo skiriasi aklieji ir silpnaregiai, kokiu būdu jie orientuojasi aplinkoje, kaip juos atpažinti. „Nematantys gatvėje dažniausiai vaikšto su baltąja lazdele, silpnaregiai, turintys nedidelį regėjimo likutį, keliauja vieni ar su lydinčiu asmeniu. Tokiu atveju nederėtų bendrauti su lydinčiu asmeniu, tarsi silpnaregio ar neregio nebūtų. Neregys nemato, bet viską girdi. Kai jis aptarinėjamas, jam nejauku“, – pabrėžė Vytautas.
Jis priminė, kad silpnaregį galima atpažinti iš „netvarkingų“ akių – kartais jos būna sužalotos, taip pat iš keisto žvilgsnio ar akinių storais lęšiais. „Žmonėms su regos negalia akių kontaktas nėra svarbus, jo nereikia laukti. Nenustebkite, jei, paprašius bilieto, žmogus paims telefoną ir prisidės jį prie ausies. Žmonės naudojasi telefonu su kalbos sinteze, tokiu būdu jis suranda bilietą. Jei rodomo telefono ekranas juodas, nereikėtų perimti telefono į savo rankas, paprašyti žmogaus, kad įjungtų ekraną pats. Žmogus su regos negalia gali parodyti ir ne tą kortelę, kadangi jos viena nuo kitos mažai kuo skiriasi“, – pabrėžė Vytautas.
Jo teigimu, reikia žinoti, kaip nematantį žmogų nusivesti į kontrolierių autobusiuką, jei jis važiuoja be bilieto: „Nereikėtų neregio vesti stovint už nugaros ir stumiant. Dera pasiūlyti parankę arba petį, kad jis įsikibtų į parankę ar uždėtų ant peties ranką. Galima perspėti – laiptai, išlipame. Autobusiuke perspėti, kad saugotų galvą. Norint pasodinti, neregio ranką reikia uždėti ant sėdynės, kur jis turi sėsti, ar ant sėdynės atlošo. Jei norite surašyti protokolą, teks surašyti jums, nebent yra kompiuterinė programėlė, kur galima užpildyti elektroniniu būdu. Dauguma neregių turi susikūrę parašą, tereikia parodyti vietą, kur pasirašyti. Būtų gerai protokolą perskaityti, kad žmogus žinotų, ar teisingai suprastas, ar teisinga užpildyta“.
Kontrolieriai taip pat turėtų pasakyti nematančiam žmogui savo vardą ir pavardę, kad jis žinotų, su kuo bendravo. „Atsisveikindami neregiui turėtumėte padėti susiorientuoti, kur jis yra. Žmogus galėjo nepastebėti, kokioje stotelėje jis buvo išlaipintas, reikėtų paklausti, ar jam nereikia pagalbos, ar žino, kur yra, palydėti atgal į stotelę ir padėti įlipti į kitą atvažiuojančią transporto priemonę“, – sakė Vytautas.
Anot jo, į nematančius ar silpnai matančius žmones derėtų žiūrėti taip pat, kaip ir į visus kitus, nes tai – visuomenės dalis.
„Vilties“ organizacijos atstovė Birutė Šapolienė aiškino, kaip bendrauti su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią. „Ši negalia – viena sunkiausių. Asmenims, turintiems šią negalią, priežiūra ar slauga reikalinga visą gyvenimą. Savarankiškai gyventi jiems nėra lengva, jie beveik negali gyventi vieni. Žmonėms sunku tvarkytis buityje, sutrikusi jų kalba, mąstymas“, – kalbėjo „Vilties“ atstovė.
Ji aiškino, kaip atpažinti skirtingų sutrikimų turinčius žmones, kaip su jais bendrauti. „Nežeminkite jų ir nesižeminkite patys, kalbėkite su vyresniais žmonėmis ar su vaikais taip pat, kaip bendrautumėte su visais. Prieš pradėdami bendrauti įsitikinkite, kad žmogus į jus žiūri, būtina pasiekti akių kontakto. Pageidautina kalbėti lėtai, ramiu tyliu balsu, jei garsiai kalbėsite, tai gali sukelti stresą, per daug emocingas tonas gali žmogų išblaškyti ir sutrikdyti. Vartokite aiškius sakinius, paprastus žodžius, nereikėtų kalbėti ilgais sakiniais. Jei mintis sudėtinga, ją derėtų išskirstyti į paprastesnes, mažesne dalis. Žmonės, turintys intelekto negalią, stengiasi pateikti jums patinkančius atsakymus, nori jums patikti. Tai gali sukelti rimtų susikalbėjimo problemų. Derėtų vengti juos liesti autizmo sutrikimą turintys žmonės jautrūs prisilietimams, jiems net skauda. Neliesti net vedant į autobusiuką, tik eiti šalia“, – pabrėžė Birutė.
Pasak jos, turintys sunkią intelekto negalią nevažinėja viešuoju transportu vieni, nebent su lydinčiu asmeniu. Dažniau važinėja Dauno sindromą turintys žmonės, kurių negalią galima atpažinti iš veido. „Jei negalia nepastebima, paprašę bilieto pastebėsite, kad žmogus kalba nerišliai, neaiškiai. Šie žmonės gali ilgiau ieškoti bilieto, kai kažkas užklausia, labai pasimeta, susijaudina, todėl gali praeiti laiko, kol bilietą suranda. Turėkite kantrybės. Mūsų žmonės niekada nevažinėja „zuikiu“ tyčia – dažniausiai pamiršta pasižymėti bilietą, pasipildyti kortelę, jie nori patikti, būti geri. Vedami į autobusiuką mūsiškiai dažnai apsiverkia, tai jiems sukelia didžiulį stresą. Norėčiau pasiūlyti: jei proto negalią turintis žmogus pamiršo pasižymėti bilietą, galbūt galima jį pažymėti vietoje, nevesti į autobusiuką. Dar viena problema – kai kurie mūsų žmonės neišgali nusipirkti bilieto, nes šalpos pensijos labai mažos, siekia vos 170 eurų. Nuolat kalbame apie tai, kad intelekto ir psichikos negalią žmoės galėtų važinėti nemokamai, nes turi ir finansinių, ir orientavimosi aplinkoje problemų“, – sakė Birutė.
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos VšĮ Pagalbos ir informacijos šeimai tarnybos direktorė Algė Nariūnienė pristatė psichikos negalią, kuri vizualiai mažiausiai matoma. „Kiek tenka bendrauti su kitų negalią turinčių žmonių organizacijų atstovais, daugiausia problemų viešajame transporte patiria mūsų žmonės“, – teigė kalbėjusioji.
Pasak jos, šizofrenija visus paveikia skirtingai, todėl kiekvieno pasiaiškinimas kontrolieriams skamba skirtingai: „Vienus sukausto baimė ir išgąstis, jiems nutirpsta rankos ir kojos, kiek beklaustumėte, jie negalės parodyti nei kortelės, nei neįgaliojo pažymėjimo. Kiti pasimetę laike, nežino, kad reikia kortelę papildyti, dar kiti pamiršta pasiimti dokumentus. Dauguma neturi už ką nusipirkti vilniečio kortelės ar jos papildyti, nes psichikos negalia užklumpa ankstyvoje jaunystėje, žmonės nesukaupę darbo stažo, todėl išmokos – itin menkos. Mūsiškiai pamiršta sumokėti jiems skirtas baudas, bylos perduodamos antstoliams, sumos susikaupia milžiniškos. Norėtųsi pabrėžti: bendraujant su mūsų žmonėmis, derėtų vadovautis ne tik įstatymu, bet ir žmogiškumu. Reikėtų kalbėti jautriau, supratingiau. Po konfliktų pablogėja mūsų žmonių psichikos sveikata, jie atsiduria ligoninėse. Susikaupus didžiuliems įsiskolinimams, jie praranda paskutinį būstą, žudosi. Kreipėmės į savivaldybę, kad važiavimas viešuoju transportu žmonėms su psichikos ir intelekto negalia būtų nemokamas, arba bent kainuotų 10 eurų metams, kaip pradinukams. Deja, atsiranda vis daugiau nemokamai viešuoju transportu važiuojančių žmonių, bet mūsiškiai tarp jų nepatenka“, – apgailestauja Algė.
Kontrolierių teigimu, žmonės su negalia galėtų važiuoti su palydovais, tuomet problemų su kontrolieriais nekiltų. G. Žemaitaitytė pabrėžė, jog žmonės, turintys negalią, nori gyventi ir keliauti savarankiškai, jiems svarbu, kad aplinka juos priimtų ir norėtų padėti.
Pasak kontrolierių, jie į kiekvieną situaciją reaguoja individualiai, į negalias atsižvelgiama geranoriškai, neskuba bausti, ragina nusipirkti bilietus. Tik jei žmonės elgiasi netinkamai, jie baudžiami.
Tiek žmonių su negalia, tiek kontrolierių atstovai pabrėžė, jog būtina bendrauti, geriau pažinti negalias, tada problemų viešajame transporte kils mažiau.
Lina Jakubauskienė
Autorės nuotrauka
