Mokinių laiškai vairuotojams

kovo 09 04:53 2015 Spausdinti straipsnį Įdomybės

Kauno Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokykla surengė rašinio konkursą moksleiviams „Laiškas vairuotojui“. Jau pateikėme savo skaitytojams keletą įdomesnių laiškų, kuriuos vaikai rašė autobusų vairuotojams.

Šįkart – dar pora įdomesnių mokinių parašytų laiškų. Vienas – tarpmiestinio autobuso, kitas – vilkiko vairuotojui.

Mielas vairuotojau,


Jums rašo Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinės mokyklos aštuntokas. Gyvenu Marijampolėje, bet nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. mokausi ir sportuoju Kaune. Kadangi Marijampolė nėra didelis miestas, su autobuso ar mikroautobuso vairuotojais ten netekdavo susitikti. O dabar kiekvieną savaitę Jūs, autobuso vairuotojau, mane vežate į Kauną ir atgal namo į Marijampolę. Ačiū, kad saugiai mane nuvežate mokslo savaitei ir parvežate namo pas visada laukiančius tėvelius. Ačiū, kad galima Jumis pasitikėti, kai reikia važiuoti ekstremaliomis sąlygomis automagistrale Via Baltica, nes ne Jūs, o kiti vairuotojai kartais pamiršta, kad jie ne vieni kelyje.

Kartais būnu irzlus, sudirgęs, nes nenoriu palikti namų, draugų, bet Jūs visą laiką pasakote žodžius – laba diena, prašau. Per paskutinius pusantrų metų mes matomės kiekvieną savaitę, jau įprasta girdėti:

– į Kauną?

– Taip.

– Visa kaina?

– Taip.

– Prašau.

– Ačiū.

Arba

Į Marijampolę?

– Taip.

– Visa kaina?

– Taip.

– Prašau.

– Ačiū.

Ačiū, kad man prisnūdus autobuse, nepamirštate priminti, kad jau atvykome. Ačiū, kad šaltuoju metų laiku nepamirštate pašildyti autobuso salono, o šiltuoju metų laiku – atvėsinti. Ačiū, kad kartais prikabinate mano transporto priemonę – dviratį. Šaltuoju metu būtų sunku su juo grįžti namo. Ačiū, kad Jūs dirbate per visas šventes ir stengiatės mus parvežti namo. Juk ir Jūs norite kartu su savo šeima prisėsti, kad ir prie Kūčių stalo, o tuo metu važiuojate tolyn nuo savo namų…

Jūs man labai reikalingas, ačiū.

Arnas Paura, 8 klasės mokinys

Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinė mokykla, mokytoja Daiva Mileckienė

Nepažįstamasis vilkiko vairuotojau,

esu septintokas Rapolas. Rašau, nes kol kas nesugalvojau kito būdo padėkoti , galbūt viešas laiškas pasieks adresatą. Jums leidus, papasakosiu apie įvykį smulkiau.

Šventes kaip visada sutinkame kaime Kėdainių rajone. Atsimenate, per Kalėdas pašalo ir pasnigo. Pasitaikė proga nušveisti berūdijančias roges ,įsitikinti, ar dar neišaugau pačiūžų. Netoli senelių sodybos – greitkelis, todėl nuo mažų dienų žinau :juo negalima eiti pėsčiomis, varyti gyvulius, joti, važiuoti dviračiu. Niekada problemų nekildavo. Šįmet atsivežiau į kaimą šuniuką, kurį gavau gimimo dienos proga dovanų. Kai užsižaidžiau su kaimynų anūke ant ledo, valandėlę jį užmiršau. Topas gainiojosi paukščius, o kai šie nutūpė ant elektros laidų, išbėgo į važiuojamąją dalį. Prišaukti jį nesisekė, nes buvo per toli. „Fura“ atvažiuoja!“- suriko Agnė. „Galas“…- dingtelėjo mintis, kol plėšiau pačiūžas nuo kojų. Vienomis kojinėmis puoliau bėgti trasos link. Prietemoje sningant kas pastebės menką baltakailį šunytį lėkdamas tokių gabaritų mašina? „To-pai!“- šūktelėjau kaip paklaikęs ir užkliuvęs už kemso išsitiesiau visu ūgiu. Pro ašaras reginį mačiau kaip filme ar sapne: autotraukinys stebuklingai sustojo, milžino vaizdo ir garso išsigandęs įvykio kaltininkas suskubo nešti sveiką kailį namo.

Šiais metais Jūsų dėka įsitikinau , kad Kalėdos – ypatingas laikas, prisikėlimo stebuklas. Jei net šunelis be atšvaito buvo pastebėtas, tai eismo partneriai gali jaustis saugūs. Neužfiksavau Jūsų mašinos numerio ,tad mano laiškas skirtas ir kitiems vairuotojams, kuriems rūpi ne tik jų ir krovinių saugumas, bet ir kiti eismo dalyviai ar jais tapę atsitiktinai… Kadangi sunkiasvorių transporto priemonių eismas nukreiptas miestų aplinkkeliais, jie nekelia grėsmės pėstiesiems, mažesnė avarinių situacijų tikimybė. Teatleidžia Dakaro ralio ar „Formulės 1“ lenktynininkai, vilkikų vairuotojų darbas prasmingesnis, jie yra kiečiausi: ką jie gali ekstremaliomis, atšiauriausiomis sąlygomis, ne kartą teko matyti per TV. E kategorija ne kiekvieno prie vairo sėdinčio nosiai. Jų kelias vadinamas „Pragaro keliu“, jų dievas- galingas (iki 500 arklio jėgų) motoras. Tie, kurių valiai paklūsta daugiau nei trisdešimt tonų sveriantis mechanizmas, kurių ranka valdo 16 pavarų dėžę, turi būti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai gerai pasirengę: pasitikintys, atsakingi, ištvermingi ir kantrūs.

Mokykloje dabar didelis dėmesys skiriamas karjerai: vykstame į tėvų darbovietes, susitinkame su įvairių profesijų atstovais. Vairuotojo profesija lyg ir visiems pažįstama, bet manau, mes net nenutuokiame , su kuo tenka susidurti dirbantiems šį darbą, todėl, jei turėtumėte noro ir laiko, norėčiau Jus pasikviesti į klasės valandėlę(neįstosiu į Sveikatos mokslų universitetą – būsiu tolimųjų reisų vairuotoju). Dar kartą dėkoju už išgelbėtą mano draugužio gyvybę. Supratingų eismo dalyvių, kuo mažiau nemalonių akibrokštų, gero kelio!!!

Autorius Rapolas Mikulėnas, Kauno Milikonių vidurinė mokykla, 7 a klasė

Mokytoja Audronė Babajan

rašyti komentarą

0 komentarų

Komentarų nėra

Jūs galite pradėti diskusiją.

Komentuoti

Jūsų duomenys saugūs! Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Taip pat kiti duomenys nebus platinami trečiosioms šalims.
Visi laukeliai privalomi.