Pamokos viešojo transporto vairuotojams, kaip elgtis su neįgaliaisiais

birželio 16 04:17 2016 Spausdinti straipsnį Keleivinio transporto problematika Lankytojai

apie-ne20Birželio 15-ąją bendrovė „Vilniaus viešasis transportas“ surengė mokymus autobusų ir troleibusų vairuotojams, kaip padėti įvairias negalias turintiems žmonėms.

Dalyvauti juose panoro apie trisdešimt autobusų bei troleibusų vairuotojų. Pakviesti ir įvairių neįgaliųjų organizacijų atstovai.

Susiduria su problemomis

Konfliktų tarp žmonių, turinčių negalią, ir autobusų bei troleibusų vairuotojų, pasitaiko neretai. Nors vairuotojai praktiškai mokomi, kaip pagelbėti neįgaliesiems, tačiau susidūrę su šiais žmonėmis kasdienėse situacijose, dažnai nežino, kaip jiems padėti. Neretai pritrūksta geranoriškumo, atjautos.

Kaip atpažinti negalią turintį žmogų, kaip jam padėti vienoje ar kitoje situacijoje, teoriškai ir praktiškai aiškino žmonių su judėjimo, regos, klausos bei psichikos negalia atstovai.

Pasak bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ eksploatacijos direktoriaus Rimanto Markausko, kol kas dar ne visi autobusai ir troleibusai yra žemagrindžiai, pritaikyti žmonėms su negalia. Tačiau jau netrukus žadama skelbti konkursus naujoms transporto priemonėms įsigyti. „Tuomet jums nereikės tvarkaraštyje ieškoti geltonai pažymėto maršruto grafiko. Pritaikytų neįgaliesiems transporto priemonių bus gerokai daugiau“, – žadėjo R. Markauskas.

„Tikimės, kad kartą susitikę, išsakę vieni kitiems savo problemas ir lūkesčius, ateityje galėsime bendradarbiauti sėkmingiau“, – vylėsi renginio organizatorė, bendrovės komunikacijos vadovė Rasa Norkienė.

Neįgaliųjų atstovai džiaugėsi, kad galėjo susitikti su viešojo transporto vairuotojais bei jų vadovais tiesiogiai, išsakyti savo problemas, paaiškinti, ko iš jų tikisi, kas galėtų palengvinti jų kasdienį gyvenimą.

„Gyvename 21-ajame amžiuje, tačiau kartais atrodo, kad devyniolikto amžiaus pradžioje. Požiūris į žmones su negalia keičiasi pernelyg lėtai. Negalime naudotis viešuoju transportu ne tik dėl nepritaikytų autobusų bei troleibusų, bet ir dėl vairuotojų kultūros stokos bei neišmanymo“, – sakė Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vadovė Rasa Kavaliauskaitė.

Žmonių su regos negalia atstovai pasidžiaugė, kad viešasis transportas yra, kad jie, negalėdami vairuoti automobilio, turi kuo važinėti po miestą. „Dėkojame jums, kad kasdien vežiojate mus po miestą. Man keista girdėti žmones kalbant – niekada nevažiuosiu viešuoju transportu. Nevažiuoja jie todėl, kad tiesiog nebandė. Visada giname viešąjį transportą, jo vairuotojus. Tačiau tobulėti, be abejo, yra kur“, – sakė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pirmoji pavaduotoja Ramunė Balčikonienė.

Ji prisiminė keletą atvejų, kai vairuotojai buvo itin paslaugūs žmonėms su negalia, kai, važiuojant iš oro uosto, autobuso vairuotojas apgynė jaunuolį nuo agresyvių užpuolikų.

R. Balčikonienė kalbėjo ir apie tai, kas trukdo silpnaregiams viešajame transporte. „Visų pirma tai – prastai matomos informacinės švieslentės. Jos turėtų būti ryškesnės. Labai svarbu, kad stotelių pavadinimai būtų pranešinėjami laiku. Trukdo ir ryškesnėmis spalvomis nepažymėti laipteliai, sunku nusipirkti bilietą iš vairuotojo“.

Su kitokiomis problemomis viešajame transporte susiduria aklieji. „Daug metų važinėju viešuoju transportu, todėl galiu drąsiai teigti, jog situacija pastaruoju metu keičiasi į gera. Atsiranda mums gelbstinčios mobiliosios programėlės, žmonės tampa draugiškesni. Mums, neregiams ir silpnaregiams, labai padeda troleibusuose įdiegti garsiniai maršruto pranešimo signalai, lauko garsiakalbiai. Labai laukiame, kada tokia įranga bus sumontuota autobusuose. Žmonėms su regos negalia labai patogi buvo ir įlipimo pro priekines duris tvarka. Išlipdamas ten, kur kiti žmonės įlipa, nuolat rizikuoji su jais susidurti“, – teigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos informacinės aplinkos specialistas Arvydas Juchna

Kurtiesiems specialiai pritaikyti viešojo transporto nereikia, tad ir problemų važinėdami autobusais ar troleibusais jie patiria mažiausiai. „Mums svarbu, kad būtų gerai matomos švieslentės, kad nebūtų purvini langai. Daugiau problemų žmonėms su klausos negalia kelia viešojo transporto kontrolieriai, su kuriais sunku susikalbėti“, – sakė Lietuvos kurčiųjų draugijos reabilitacijos centro direktorė Inga Minkevičienė.

Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos valdybos pirmininkė Algė Nariūnienė aiškino viešojo transporto vairuotojams, kaip elgtis su žmogumi, turinčiu psichikos negalią.

„Vairuotojai turėtų žinoti esminius dalykus, kaip elgtis su žmonėmis, kurių psichika sutrikusi. Nederėtų imtis agresyvių veiksmų – kur kas geriau padeda ramus, įtaigus žodis. Ypač dažnai konfliktų kyla su viešojo transporto kontrolieriais. Pati nesyk esu esu gelbėjusi saviškius nuo šiurkštaus kontrolierių elgesio“, – sakė A. Nariūnienė.

Demonstravo praktiškai

Išsakę savo problemas, žmonių su judėjimo bei regos negalia atstovai viešojo transporto vairuotojams pademonstravo praktiškai, kokios pagalbos jiems reikėtų.

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos socialinė darbuotoja Rūta Drąsutytė-Čepienė aiškino, jog, kalbant apie pagalbą žmonės neįgaliųjų vežimėliuose, pirmiausia derėtų pradėti nuo silpniausiųjų. „Žmonių vežimėliuose negalios lygis skiriasi. Fiziškai stipresniems pagalbos reikia mažiau. Tačiau yra tokių, kurie patys sau pagelbėti nelabai gali. Taigi pirmiausia reikėtų žinoti, kaip padėti šiems žmonėms“, – sakė R. Drąsutytė-Čepienė.

Turintieji judėjimo negalią praktiškai demonstravo, kaip žmogui vežimėlyje padėti įvažiuoti į transporto priemonės saloną, aiškino, kokios pagalbos tikisi iš vairuotojų. Jie piktinosi dėl to, kad vairuotojai ne visada privažiuoja prie pat šaligatvio. Tačiau, vairuotojų teigimu, tai padaryti ne visada pavyksta dėl objektyvių kliūčių – ne vietoje sustatytų automobilių, kanalizacijos šulinių ir panašiai.

Praktinius užsiėmimus viešojo transporto vairuotojams parengė ir aklųjų bei silpnaregių atstovai. „Ypač sunku, kai švieslentės ant autobusų ir troleibusų neryškios, neįmanoma įžiūrėti maršruto numerio. Tuomet imi bėgioti nuo transporto priemonės priekio iki galo, bandydamas įžiūrėti jo numerį. Deja, tai ne visada pavyksta padaryti laiku – pasitaiko, kad reikiamas autobusas ar troleibusas uždaro duris ir išvažiuoja iš stotelės“, – aiškino R. Balčikonienė.

Vežėjų atstovai pažadėjo pasirūpinti, kad ryškiau būtų pažymėtos bilietų iš vairuotojo pardavimo vietos. Silpnai matantiems žmonėms jas surasti sudėtinga. Neįžiūrima ir informacija elektroniniuose komposteriuose.

„Būtų gerai, kad tiek turėklai, tiek įlipimo bei išlipimo laipteliai būtų pažymėti ryškiai geltona spalva. Visi užrašai ir šriftai turėtų būti kuo paprastesni – įvairiausius „užraitymus“ silpnaregiams perskaityti sunku“, – sakė R. Balčikonienė.

A. Juchna pasiūlė autobusų bei troleibusų vairuotojams trumpam atsidurti neregio kailyje – užsidėjus nepermatomą raištį, pabandyti įlipti į transporto priemonę ir išlipti iš jos pro kitas duris. Vairuotojas Česlovas, atlikęs šią užduotį, įspūdžius įvertino kaip nemalonius. „Be abejo, buvo sunku. Prie baltosios lazdelės reikia įprasti“, – kalbėjo vairuotojas.

Tiek žmonės su judėjimo, tiek regos negalia įteikė įmonės vadovams savo parengtas instrukcijas viešojo transporto vairuotojams. Nufilmuotus praktinių užsiėmimų vaizdus bendrovė „Vilniaus viešasis transportas“ naudos rengdama mokymus vairuotojams.

 

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotraukos

  • apie-ne
  • apie-ne4
  • apie-ne1
  • apie-ne5
  • apie-ne3
  • apie-ne10
  • apie-ne6
  • apie-ne8
  • apie-ne11
  • apie-ne12
  • apie-ne13
  • apie-ne15
  • apie-ne14
  • apie-ne20
  • apie-ne17
  • apie-ne16
  • apie-ne19
  • apie-ne18
  • apie-ne7
  • apie-ne21