Brangesni keliai netapo geresni

Jau trečias mėnuo, kaip keleivinio transporto įmonės, vežančios keleivius tarpmiesčio maršrutais, už kelius moka du-tris kartus didesnį mokestį. Tačiau, pasak keleivių vežėjų, brangesni keliai netapo geresni.

Mokestis padidėjo

Priminsime, kad už kiekvieną mokamais keliais važiuojantį autobusą ar mikroautobusą keleivinio transporto įmonės nuo gegužės mėnesio moka 37 Lt kelių mokestį per dieną (anksčiau – 20 Lt). Metiniai mokesčiai irgi padidinti: mikroautobusams, kuriuose yra daugiau nei aštuonios sėdimosios vietos, bet bendroji masė nesiekia 5 tonų, metinis mokestis nuo 600 Lt didėjo net tris kartus – iki 1800 Lt.

Už važiavimą mokamais keliais didžiaisiais autobusais keleivinio transporto įmonėms tenka mokėti nebe 1600, o 2600 litų. Tačiau padidėję mokesčiai už kelius nesumažino keleivių vežėjų išlaidų apgadintiems autobusams remontuoti.

Skaičiai – įspūdingi

Ypač dažnai dėl prastų kelių nukenčia autobusų stiklai. „Per savaitę vidutiniškai dūžta vienas-du mūsų autobusų stiklai, kurių kaina – nuo tūkstančio iki 7 tūkst. litų. Stiklus, be abejo, draudžiame, tačiau kai įvykiai tokie dažni, draudimo įkainiai beveik prilygsta išlaidoms stiklams keisti“, – sako bendrovės „Kautra“ Rinkodaros direktorius Gintautas Pakusas.

„Didžioji dalis mūsų keičiamų autobusų stiklų būna skilę nuo keliuose ar kelkraščiuose esančių akmenukų. Klientų mūsų servisuose ypač padaugėja pavasarį, kuomet keliai po žiemos būna prasčiausios būklės. Rudenėjant akmenukų pažeistų stiklų ženkliai sumažėja“, – sako bendrovės „Euroglass“ atstovas Povilas Michailinas.

Pasak jo, jei kelyje pasitaikęs akmenukas išdaužia automobilio stiklą Vakarų Europos šalyse, vairuotojas išsyk kviečia policiją, kuri užregistruoja įvykį, o sąskaita už automobilio stiklo sugadinimą išsiunčiama kelininkams.

Nukenčia valstybinės reikšmės keliuose

G. Pakuso teigimu, dažniausiai nukenčia „Kautros“ autobusai, važiuojantys asfaltuotais valstybinės reikšmės keliais. „Greitis šiuose keliuose gana didelis, taigi akmuo, išsviestas pravažiuojančių automobilių ratų, tampa rimtu ginklu. Autobuso stiklai neretai nuo tokio smūgio pažyra į šipulius“, – aiškina G. Pakusas. Tačiau, net jei stiklas pažeidžiamas nedaug, jį vistiek privalu keisti – techninės apžiūros reikalavimai šiuo atžvilgiu itin griežti.

„Labai norėtųsi, kad bent keletas procentų padidėjusio mokesčio už kelius nukeliautų kelių būklei gerinti. Džiaugtumės, jei vieną autobuso stiklą tektų keisti ne kartą per savaitę, o, tarkim, kas keturias savaites“, – sako G. Pakusas.

„Taip prastai prižiūrimi valstybinės reikšmės keliai – gėda Lietuvai. Neseniai teko būti Lenkijoje, ten kelių būklė sparčiai gerėja. Lenkia mus ir baltarusiai. Panašu, kad iš šalies, garsėjančios gerais keliais, tampame bananų respublika”, – sako Švenčionių bendrovės „Svirka“ direktorius Vytautas Bulka.

Pasak įmonės vadovo, vien stiklams keisti per metus „Svirka“ išleidžia ne mažiau kaip 20 tūkst. litų. „Pridėjus gerokai padidėjusį mokestį už kelius, susidaro solidžios sumos“, – piktinasi V. Bulka.

Apsisaugai – papildomos priemonės

Keleivių vežėjai bando ieškoti būdų, kaip apsaugoti naujausių autobusų stiklus nuo pažeidimo keliuose. „Neseniai įsigytuose moderniuose „Setra“ autobusuose ant priekinio stiklo apatinės dalies užklijavome specialias plėveles, kurios šiek tiek apsaugo stiklus nuo smūgių. Be abejo, tai – papildomos išlaidos, tačiau, jei situacija nesikeis, atrodo, būsime priversti priekinių stiklų apačioje montuoti grotas“, – ironizuoja A. Indrašius.

Pasak bendrovės vadovo, net ir nevažiuodami žvyrkeliais, TOKS autobusai iš kelionių po Lietuvą reguliariai grįžta sudaužytais stiklais. „Didžioji dalis stiklų dūžta nuo kelkraštyje išpiltos skaldos, kurioje pasitaiko ir nemažų akmenų. Galbūt kelininkai galėtų pasirūpinti smulkesne skalda ar, panašiai kaip Vakarų Europoje, nepalikti nesafaltuotų kelkraščių“, – kalba A. Indrašius.

TOKS vadovą piktina ir ties remontuojamomis kelio vietomis įrengiami apvažiavimai, dėl kurių autobusų maršrutai pailgėja keletu ar net keliasdešimčia kilometrų. „Mums tai – papildomos išlaidos, kurių negalime kompensuoti didindami bilietų kainas keleiviams. Norėtųsi, kad kelininkai, įrenginėdami apvažiavimus, pasikonsultuotų su vežėjais autobusais, o ne atsiųstų mums jau parengtas apvažiavimų schemas“, – sako A. Indrašius.

Žvyrkeliai – neprižiūrimi

Remiantis statistika, Lietuvoje apie 40 proc. visų kelių sudaro žvyrkeliai. Šie keliai, pasak keleivių vežėjų, prižiūrimi itin prastai. Žiemą jie daug kur nevalomi, ir autobusams tampa neįmanoma pasiekti atokesnių miestelių gyventojus.

„Geriausiu atveju žvyrkeliai greideriuojami porą sykių per metus. Visą likusį laiką jie visai neprižiūrimi“, – teigia V. Bulka.Pasak jo, europiniai standartai autobusams nuolat griežtėja, geresnių transporto priemonių iš vežėjų reikalauja ir keleiviai. „Iš mūsų nuolat reikalaujama įsigyti geresnių, ekologiškesnių bei modernesnių autobusų, nuolat griežtėja reikalavimai jų saugumui. Tačiau niekas neužtikrina, kad transporto priemonės nebūtų laužomos važinėjant neprižiūrėtais keliais,“ – sako V. Bulka.

Pasak jo, itin sudėtinga situacija susiklostė Švenčionių rajono žvyrkeliuose, besidriekiančiuose pasienio su Baltarusija link. „Šia kryptimi važiuoja daug automobilių įsipilti pigių degalų Baltarusijoje. Jų vairuotojai laksto greitai, akmenys, išsprūdę iš po ratų, neretai pataiko ir į autobusų stiklus. Galbūt Lietuvos kelininkai, sekdami kolegų užsienyje pavyzdžiu, tam tikras kelių atkarpas galėtų perduoti prižiūrėti reikiamos technikos turintiems ūkininkams?“, – svarsto V. Bulka.

„Reikia pripažinti, kad prastai prižiūrimi keliai – didelė problema vežėjams autobusais. Norėtųsi, kad keliams būtų skiriama daugiau dėmesio. Visiems žinoma, jog iš esmės atnaujinti kelius kainuoja daug brangiau nei kasmet juos tvarkyti bei prižiūrėti. Valdžios atstovai, drastiškai mažindami finansavimą kelių priežiūrai, turėtų pagalvoti ir apie tai, kiek kainuos kelių remontas po kelerių metų“, – kalba asociacijos „Linava“ Keleivinio transporto skyriaus vadovas Jevgenijus Stolovickis.

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka