Precedentas: Kuršėnų autobusų parko vairuotojai pralaimėjo bylą dėl apmokėjimo už pertraukas darbo metu

lapkričio 12 07:47 2018 Spausdinti straipsnį Keleivinio transporto problematika Lankytojai Patirtis

Vienuolika Kuršėnų autobusų parko vairuotojų, paskatinti profesinės sąjungos „Sandrauga“, kreipėsi į teismą dėl suminės darbo laiko apskaitos taikymo ir darbo apmokėjimo, kai vairuotojai dirba vadinamuoju pertraukiamuoju grafiku.

 

 

 

Vienuolika Kuršėnų autobusų parko vairuotojų-konduktorių iš pradžių pateikė ieškinį Šiaulių apylinkės teismui nurodydami, jog Kuršėnų autobusų parkas nepagrįstai nemoka jiems viso darbo užmokesčio, tai yra, moka tik už faktiškai važiuotą laiką, tačiau nesumoka už laiką (stovėjimą, pertraukas) tarp maršrutų, kuris būna ne trumpesnis kaip 45 min. Ieškovai įrodinėjo, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas priverstinių pertraukų tarp maršrutų laikas, nes jie neturi galimybės laisvai, savo nuožiūra disponuoti pertraukų tarp maršrutų metu. Ieškovų įsitikinimu, Kuršėnų autobusų parkas nepagrįstai jiems nemoka priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną.

UAB Kuršėnų autobusų parkas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad įmonėje vedama suminė darbo laiko apskaita, ieškovai dirba slankiaisiais darbo ir poilsio režimo grafikais ir jų nurodytos tarp kiekvieno maršruto susidarančios pertraukos negali būti vertinamos kaip papildomos ir specialios pertraukos, kurios įskaitomos į darbo laiką ir už jas sumokama. Vairuotojai-konduktoriai pertraukų tarp maršrutų metu neatlieka jiems pavestų darbinių funkcijų.

Šiaulių apylinkės teismas ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog ieškovai, pasirašydami darbo sutartį, parašais patvirtino, jog sutinka su jos sąlygomis, jiems buvo žinoma, jog darbo užmokesčiui taikoma suminė darbo laiko apskaita. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taikoma ne LR Darbo kodekso nuostatos, o LR Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki 24 valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose patvirtinimo“.

Teismas nusprendė, kad ieškovai per pertraukas neatliko jiems pavestų darbinių funkcijų, laisvai disponavo savo laiku ir nebuvo priklausomi nuo darbdavio. Remdamasis tuo, teismas padarė išvadą, kad pertraukos buvo skirtos vairuotojams pailsėti ir pavalgyti, todėl laikas nebuvo įtrauktas į faktiškai išdirbtą darbo laiką, todėl nėra pagrindo mokėti darbo užmokesčio, negali būti skaičiuojami ir priteisiami delspinigiai už minėtą laikotarpį.

Teismas taip pat nustatė, kad anksčiau nurodytu nutarimu patvirtintų „Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse“ 1.8 punkte nustatyta, kad kelių transporto srityje dirbantiems darbuotojams, įskaitant ir vairuotojus-konduktorius, netaikoma nuostata dėl ne ilgesnės kaip dviejų valandų pertraukos pailsėti ir pavalgyti.

Darbdavė, apskaičiuodama ieškovo faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus, pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką. Vairuotojai nebuvo įpareigoti pertraukų tarp maršrutų metu būti transporto priemonėje, atlikti kitas su vairavimu nesusijusias darbines funkcijas, būti pasiekiami iškvietimui pradėti, tęsti vairavimą ar atlikti kitą darbą, jie galėjo važiuoti namo ar kitais reikalais.

Šiaulių apygardos teismas nepanaikino Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, todėl ieškovai kreipėsi į LR Aukščiausiąjį teismą su kasaciniu skundu, prašydami panaikinti Šiaulių apylinkės teismo sprendimą. Tačiau Aukščiausiasis teismas, vadovaudamasis tais pačiais argumentais ir tuo, kad keleivių vežimo veikla yra specifinė, šį skundą atmetė ir paliko galioti Šiaulių apylinkės teismo nutartį. Bylinėjimosi išlaidos priteistos ieškovams.

„Tiek Šiaulių apylinkės, tiek apygardos, tiek Aukščiausiasis teismas išnagrinėjo ir išaiškino suminės darbo laiko apskaitos taikymo ir darbo apmokėjimo vairuotojams, dirbantiems vadinamuoju pertraukiamu grafiku, ypatybes. Teismų procesai užtruko, jie buvo varginantys. Tačiau manau, jog teismo sprendimas bus precedentas ir kitiems Lietuvos vežėjams bei keleivinio transporto vairuotojams. Stebina, kad kai kurių profesinių sąjungų atstovai elgiasi neatsakingai, nežinodami šalyje galiojančių teisės aktų ir įstatymų, skatina darbuotojus bylinėtis bergždžiai, gaišinti tiek savo, tiek mūsų laiką“, – sako Kuršėnų autobusų parko direktorius Vidmantas Šulčius.

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka