Smagios atostogos, arba kaip neatsidurti „rojuje“…

Artėja vasaros sezonas, ir kelionių mėgėjai pradės ieškoti, kur ir kaip jas praleisti. Jei rinksitės išvyką į užsienį, nepatingėkite pasidomėti – ar tikrai išsirinkote tai, apie ką svajojote visus metus. Antraip vietoje žadėtojo rojaus galite pakliūti į pragarą. Sykį patyriau tai savo kailiu :).

O buvo taip. Vieną šiltą vasarą trys senos (ne amžiumi 🙂 geros draugės išsiruošėm į Slovakiją. Kad būtų linksmiau, drauge pasiėmėm po atžalą.

Pasirinkom kelionę autobusu. Pirmoji naktis nebuvo lengva – pailsėti beveik nepavyko, tačiau laukiantys kelionės įspūdžiai teikė žvalumo. Atgaivino ir maudynės šiltame Poprado baseino vandenyje. Apsigyvenom privačiam name, trijuose kambarėliuose su viena vonia šešiems. Išsyk sudarėm eilę, kas turės keltis ir praustis pirmasis, kurį po to pažadins ir t. t. Taip išvengėm nervinimosi ir stumdymosi prie rytinio dušo procedūros.

Ne itin patogios gyvenimo sąlygos netrikdė, juk mes – kalnuotojoj Slovakijoj! „Gražiau už kalnus gali būti tiktai kalnai,“ – juk taip dainavo šviesios atminties Vysockis…

Jau antrąją išvykos dieną laukė, kaip pasirodė, pats „smagumas“ – žygis po Slovakijos rojų. „Slovakijos rojus – vienas iš gražiausių regionų, kuriame laikas praranda prasmę. Turistinis žygis: kriokliai, upeliai, tarpekliai, uolos ir daubos – atgaiva turisto širdžiai,“ – taip poetiškai ši atrakcija aprašyta reklaminiam buklete. Na, gražūs tie kalnai, kas ginčysis, tačiau kad rojus ne kiekvienam gali pasirodyti rojumi, įsitikinau netrukus.

Kol priėjom iki „linksmiausios“ dalies, buvo smagu: oras puikus, gamta nuostabi, kulniuoti porą kilometrų kalnų upeliūkščio vaga buvo vienas malonumas. Tačiau pamačius statų it siena kalną, į kurį teks ropštis geležinėmis kopėčiomis, iš siaubo pasišiaušė plaukai. Aukščio bijau tiesiog paniškai…

Be abejo, niekas netrukdė grįžti tuos porą kilometrų atgal iki autobuso ir dieną praleisti kalnų papėdėje bendraujant su vairuotojais, tačiau visa mūsų smagi kompanija nusprendė lipti. Tiesa, savo eilės prie kopėčių reikėjo šiek tiek palaukti – jau gerokai pasilypėjusią ir nei pirmyn nei atgal negalinčią pajudėti lenkų turistę gelbėjo bendrakeleiviai. „Mano dalia“, – išsyk primečiau. Tačiau dingti nebebuvo kur – šiaip ne taip, įsistvėrusi metalinės grandinės, užsikabarojau iki aikštelės tarp dvejų kopėčių (žiūrėdama tą momentą užfiksavusias nuotraukas, smagiai pasilinksminu – atsikišusi apatinė kūno dalis spinduliuoja daugiau siaubo, negu visi Kingo romanai kartu sudėjus :).

Bijoti išties buvo ko: iš vienos pusės – maždaug dvidešimties metrų gylio tarpeklis, į kurį šiek tiek slystelėjęs gali šlumštelėti ir it senovės karžygys padėti galvą, iš kitos – stati uola. Tačiau ne tai buvo baisiausia: už posūkio laukė dar vienos maždaug dešimties metrų ilgio kopėčios, įtaisytos dar statesnėje uoloje… Prisiminiau kažkada išmoktus maldos žodžius, šaukiausi visų šventųjų ir mirusiųjų. Netinkamai pasirinkti batai (gerokai nudėvėti sportbačiai su nusitrynusiu padu) slysčiojo, o neapdairiai vietoj kuprinės per petį permestas krepšys vis krito į priekį, kaustydamas judesius ir trukdydamas matyti pakopas… Guodžiausi vien tuo, kad mano mažylė jau užsikabarojus ir saugiai laukia manęs kalno viršuje. Šiaip ne taip, iš neapsakomo siaubo aptemusia sąmone, pasiekiau viršūnę… Savijauta – it iš kankinimų kameros ištraukto kalinio: dar gyvo, tačiau tik tuo ir besidžiaugiančio; bendrakeleivius, sveikinančius įveikus save, tuo momentu norėjosi siųsti kaip galima toliau :). Beje, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad kitiems keliauninkams kopimas į kalną patiko: visa kompanija buvo kupina adrenalino ir negalėjo atsidžiaugti smagia atrakcija…

Netrukus pasirodė, kad tuo mano kančios nesibaigė: priešaky dar laukė ilgas trasos gabalas, o nauju išbandymu tapo ėjimas metaliniais padėklais virš upių ir tarpeklių. Padėklų grotelės ne visur buvo gerai pritvirtintos, o kiekvienas jų kryptelėjimas vėlgi kėlė nenusakomą siaubą… Prie uolų pritvirtintos grandinės – vienintelė galimybė išlaikyti pusiausvyrą – vis taikėsi prispausti rankas, kai kas nors iš bendrakeleivių jas šiek tiek trūktelėdavo į save… Dėkui Dievui, ši viena iš baisiausių mano gyvenimo dienų baigėsi laimingai, tačiau dar sykį į panašią avantiūrą tikrai nebesileisčiau.

Reikia pripažinti, kad visos kitos kelionės dienos buvo išties smagios – patiko ir vėsūs Dobšinskos ledo urvai, ir išvyka iki nuostabaus grožio kalnų ežero, ir žygis plaustais Dunajeco upe. Tačiau tuos, kuriems dar neteko lankytis Slovakijos rojuje, norėčiau perspėti: jei bijote aukščio, esate nepasirengę ar silpnos sveikatos, šis žygis ne jums – pasiieškokite ne tokių ekstremalių pramogų…

Veronika