Sostinės autobusų istorija pokariu – 1944–1947-aisiais

birželio 18 04:50 2020 Spausdinti straipsnį Istorija Lankytojai

1944 m. liepos 13 d.Raudonoji armija užėmė Vilnių. Nuo tada prasidėjo  antroji sovietų Lietuvos okupacija, oficialiai pradėjo veikti LTSR LKT, kuri paskutinėmis liepos mėnesio dienomis prie LTSR LKT įsteigė Vyriausiąją automobilių transporto valdybą (VATV). Jos viršininku paskirtas Pavelas Artemjevas, buvęs Jaroslavlio komunalinio ūkio vadovas. Jo pavaduotoju ir vyriausiuoju inžinieriumi tapo Čarlzas Steponaitis, buvęs ZIS gamyklos Maskvoje inžinierius, dar prieš karą grįžęs iš JAV  į TSRS.

 

 

Kitas pavaduotojas, atvykęs iš Leningrado, buvo lietuvių kilmės specialistas P. Bielevskis (Bieliauskas)

LTSR LKT nutarimu valdybai perduotos automobilių ir jų remonto įmonės, jų vietoje 1944 m.rugpiūčio 2 d.VATV viršininko įsakymu Nr. 4 buvo numatyta  organizuoti autotransporto kontoras ir automobilių įmones. Tai buvo: Vilniaus autotransporto kontora, Vilniaus autoremonto dirbtuvės ir Vilniaus kuro paruošimo bazė.

Tuometinė spauda daug rašė apie atstatomą miestą ir atkuriamą ūkį, apie keleivinį transportą nepratarė nė žodžio ilgiau nei pusantrų metų. Miesto Vykdomasis komitetas šiuo klausimu nepriėmė nė vieno  sprendimo. Nebuvo ko apie tai ir kalbėti – keletą autobusiukų turėjo kariškiai, o miestui neliko nė vieno tinkamo autobuso

Kaip prisimena garbaus amžiaus vilniečiai, pirmaisiais pokario metais vienintelė susisiekimo priemonė buvo vėžiai. Tai buvo labai brangi susisiekimo priemonė ir ja naudojosi tik pasiturintys miestiečiai – tokių pokariniame Vilniuje buvo nedaug.

1945 m.lapkričio mėn. 29d .Vilniaus Vykdomasis priėmė sprendimą dėl autobusų eismo Vilniaus mieste atidarymo nuo gruodžio 25 d. Pirmųjų dviejų maršrutų schemą savo ranka nubraižė Čarlzas Kazimieras Steponaitis.

1-ąjį maršrutą  iš stoties į Žvėryną jis numatė per senamiestį, per Didžiąją g. ir Katedros a., o štai antrasis buvo įprastesnis: nuo stoties driekėsi Pylimo g. iki Kalvarijų g. Šitiems sumanymams nebuvo lemta išsipildyti, tais metais autobusai taip ir nepradėjo važinėti.

Sprendimai sprendimais, bet Vilniaus keleivių susiejimo kontora (KSK) pradėjo veikti 1946 m.vasario pirmosiomis dienomis. Direktoriumi buvo paskirtas Š. Perelis. 1946 m.vasario 28 d.VATV įsakymu Nr. 47 patvirtinti Vilniaus KSK nuostatai. Kontora pradėjo dirbti, iš Vilniaus ATK perimta: vienas sunkvežimis GAZ AA, 6 autobusai GAZ O3 – 30 bei iš Klaipėdos ATK perduotas trofėjinis autobusas MAN.

Garažą, esantį Savanorių pr. 2, tuo metu kaip sandėlį naudojo karinis dalinys Nr. 39966, tad KSK prisiglaudė  priešais šv. Rapolo bažnyčią Vilniaus autoremonto dirbtuvėse Ukmergės g. 1.

Kokiomis sąlygomis buvo organizuotas autobusų eismas, prisiminė tuometinis direktorius Š. Perelis: „Gavęs pavedimą, pasukau Ukmergės gatvėn į autoremonto dirbtuvės. Paprašiau, kad leistų pasistatyti koridoriuje vieną rašomą stalą, sutiko. Tik su sąlyga, kad jis būtų mažas ir liktų praėjimas. Po to daviau laikraštyje skelbimą, kad reikalingi vairuotojai, konduktorės ir kiti darbuotojai. Palaipsniui susirinko. Turėjome viską, išskyrus… mašinas. Būsimieji vairuotojai – vyrukai su kariškomis milinėmis – nenusiminė. Leidomės ieškoti trofėjų. Neilgai trukus turėjome penkiolika autobusų, beveik dešimties markių: „Opel“ „Blitz“, „Mercedes-Benz“, „Saurer“…“

Prisiminimai prisiminimais, jie ne visada atitinka tikrovę, nes autobusais ir kita technika Keleivių Susisiekimo Kontorą, kaip jau anksčiau rašyta, aprūpino  VATV.

Dar šiek tiek Š. Perelio prisiminimų: „Štai  KSK darbuotojams pavyko iš likučių sulipdyti autobusą, tačiau bėda – dažų nėra nė gramo. Išeitį rado sumanus vairuotojas iš kažkur gavęs… juodų dažų. Truputį neestetiška, bet ką padarysi…“.

Įsteigus KSK, greitai gatvėse pasirodė pirmieji autobusai.

Tai įvyko 1946 m.kovo 13-ąją dieną. Apie tai laikraštyje „Tiesa“ 1946 m.kovo mėn. 14 d. rašė: „Daugelis vilniečių vakar turėjo progos stebėti miestu kursuojančius autobusus. Tai buvo bandomieji Vilniaus autobusų reisai. Dabar mieste atidaroma pirmoji reguliaraus keleivinio susisiekimo linija. Autobusai, pradėję kelionę Gedimino gatvėje, suks iš čia į Jogailos ir Pylimo gatvės, vyks iki geležinkelio stoties ir grįš tuo pačiu keliu atgal ligi Kęstučio gatvės Žvėryne. Autobusų judėjimas pradedamas 7 val. 20 min. ryto.Šiuo metu autobusų skaičius nėra didelis, ir jie kursuos 20 minučių protarpiais. “

Kainodara irgi buvo paprasta: važiuoji visą maršrutą – moki rublį, išlipi pusiaukelėje prie universalinė parduotuvės – moki pusrublį. (Vilniaus Vykdomojo komiteto sprendimas dėl autobusų bilietų kainos tarifų, 1941m. balandžio mėn. 11 d.).

Autobusai teikė daug patogumų suaugusiems, o vaikams seni autobusai buvo tikra atrakcija. Garbaus amžiaus vilnietis V. Razukas atsimena, kaip dirbo autobusų durininku: „Vilniaus gatvėse pasirodė trofėjiniai įvairiausių markių ir dydžių autobusai. Mes jais labai domėjomės. Jie turėjo priekines ir galines duris. Tais laikais dar nebuvo sukonstruotas mechanizmas, kad durys pačios durys užsidarytų ir atsidarytų, bet išeitis rasta. Durininkais pradėjo dirbti įvairaus amžiaus vaikai nuo 12 metų ir vyresni. Kiekvienoje stotelėje lūkuriuodavo keli vaikai, laukdami savo eilės. Šio amato ėmėmės ir mudu su broliu. Pasitaikė proga tokiu būdu pavažinėti po visą Vilnių, net ten, kur niekad anksčiau neteko būti. Ypač kiekvienas stengėsi patekti į du autobusus, kurie buvo labai ilgi, su daugybe sėdimų jų vietų. Jų vidus buvo gana prabangus. Sėdynės minkštos, dengtos tikra oda. “

1946 m.birželį pradėjo kursuoti 2-ojo maršruto autobusai pagal 3-iąjį tarpukario  maršrutą nuo J. Basanavičiaus g. iki Antakalnio.

1946 m.liepos mėnesį iš miesto komunalinio ūkio Vilniaus KSK perduotos buvusios užmiesčio autobusų stoties patalpos Jogailos g. 11, valdybos įsakymu kontora turėjo persikelti iš Ukmergės gatvės į Jogailos g. 11

Metų pabaigoje iš Šiaulių ATK perduoti 5 trofėjiniai autobusai (SAURER, OPEL Blitz ir trys MAN).

Kęstutis Pletkus

Autoriaus parinktos nuotraukos

  • apie-aut-sost
  • ptr
  • apie-aut-sost2