Rugpjūčio 10-oji buvo paskutinė Telšių autobusų parko direktoriaus Arūno Tamošausko darbo diena. Su dabar jau buvusiu įmonės vadovu kalbamės apie nuveiktus darbus ir įgytą patirtį darbuojantis labai svarbioje viešojo transporto srityje.

– Į keleivinio transporto verslą atėjote prieš dvejus metus. Kokių darbų ėmėtės pirmiausia?

– Manau kad per tuos dvejus metus, man prisijungus prie UAB Telšių autobusų parkas, padarėme nemažai ir turime kuo pasidžiaugti.

Vien per 2022 metus investicijoms skyrėme 463 tūkst. eurų. Didžioji jų dalis buvo skirta autobusams įsigyti. Padarėme didžiausios apimties tiek vertine išraiška, tiek transporto priemonių skaičiumi investicijas į autobusus per pastaruosius 8 metus, vidutinis jų amžius sumažėjo nuo 14,9 iki 11,1 metų. 7 iš 12 įsigytų autobusų buvo skirti verslo plėtrai.

Tokių investicijų, kokios buvo padarytos pernai, nebuvo įmanoma įsivaizduoti 2021 m. viduryje, kai perėmiau įmonės valdymą. Tuo metu bendrovė antrus metus paeiliui dirbo nuostolingai, „valgė“ savo kapitalą ir spirale leidosi žemyn link nemokumo bei savo  įsipareigojimų tiek finansinių, tiek keleivių vežimo srityse – nevykdymo. Nepaskirstytas pelnas buvo su minuso ženklu, balanse buvo apskaitytas 23,7 tūkst. eurų nepaskirstytas nuostolis, nebuvo suformuoti privalomieji rezervai arba, kitais žodžiais, nebuvo jokio atsargos kapitalo. Be to įmonė ir toliau veikė nuostolingai.

– Kaip pavyko pasiekti, kad įmonė pradėtų dirbti pelningai?

– Prieš pradedant galvoti apie veiklos strategiją keleriems metams į priekį, visų pirma reikėjo atkurti įmonės mokumą ir pertvarkyti įmonę, kad ji uždirbtų teigiamą pinigų srautą ir kad jis būtų tvarus žiūrint į priekį.

Žvelgiant iš šio atskaitos taško, nebuvo vieno stebuklingo ir paprasto recepto. Reikėjo inicijuoti ir įgyvendinti daugybę pokyčių. Ėmėmės įvairių veiksmų, kurie, mano galva, turėjo ir galėjo ištraukti įmonę iš šios padėties.

Visų pirma, keletą kartų kreipiausi į Telšių rajono savivaldybę dėl būtinųjų sąnaudų padengimo indeksuojant sutartyje nustatytą maksimalią savikainą. Derantis pavyko išsikovoti  rentabilumo padidinimą už vietinius keleivių vežimus ir užfiksuoti tai sutartyje.

Be to, siekdami dirbti efektyviau, savo iniciatyva administracijoje bei autobusų stotyje sumažinome darbuotojų skaičių, neliko keturių pareigybių. Tokiu būdu sutaupytas lėšas galėjome skirti likusių darbuotojų atlyginimams didinti.

Taip pat suradome galimybių, kaip iš LR Vyriausybės gauti vienkartinę 86 tūkst. eurų injekciją karantino laikotarpiu patirtoms išlaidoms kompensuoti, be to, investavome siekdami didinti veiklos apimtis ir generuoti didesnį laisvą pinigų srautą (EBITDA).

Du kartus kreipiausi į savivaldybės tarybą prašydamas suteikti akcininko garantijas ilgalaikėms paskoloms, nes bankai tuo metu netikėjo, kad įmonė bus moki ir atsisakė skolinti.

Iš esmės pakeitėme darbo apmokėjimo sistemą: įdiegtas suskaidytos darbo dienos režimas, taip pat priedų sistema, priklausomai nuo darbo kokybės. Tokiu būdu padidėjo veiklos efektyvumas, nes toms pačioms darbo apimtims dabar reikia 15 proc. mažiau vairuotojų. Šias reformas įvykdėme iki galo, nors tai padaryti tikrai nebuvo paprasta, ir ne vienas mano pirmtakas prieš tai sustojo pusiaukelėje.

Pirmą kartą įmonės istorijoje parengėme strateginį veiklos planą – ne nusipirkome jo parengimą, o pasidarėme patys.

– Ar greitai pradėjo ryškėti darbų rezultatai?

– Pirmą kartą per pastaruosius 10 metų nebe praradinėjome rinką, o įsirašėme į veiklos strategiją tikslą per trejus metus atsiimti visą vietinių vežimo rinką. Tai sugebėjome padaryti kur kas greičiau – per vienerius metus. 2022 metais iš privačių vežėjų atsiėmėme visą rinką – iki tol 50 proc. priemiesčio vežimo rinkos turėjo jie.  Tam reikėjo neeilinių pastangų bei daugybės nestandartinių sprendimų. Tuo metu pirmą kartą panaudojome „lease back“ finansavimo instrumentą – savivaldybė su garantijomis ir bankai su savo sprendimais buvo per lėti mūsų sprendimams įgyvendinti.

Kėlėme kompetencijas, skatinome darbuotojus investuoti į save, tobulėti – būti geresniais nei buvo vakar. Pats rodžiau pavyzdį, kad niekada nereikia nustoti tai daryti, jeigu nori pasiekti kažko daugiau. Net keturi bendrovės darbuotojai, tarp jų – ir aš pats,  šių metų pradžioje įgijome LTSA transporto vadybininko pažymėjimus.

Pirmą kartą vairuotojais įdarbinome užsieniečius – du Ukrainos piliečius. Susitvarkėme IT ūkį, įdiegėme papildomus „Autoinfos“ ir „Magoros“ programinės įrangos modulius, pasirūpinome kibernetiniu saugumu, iš esmės atsinaujinome bendrovės interneto svetainę. Šiais metais, veikdami kartu su savivaldybe, užbaigėme švieslenčių projektą Telšių mieste.

– Ar susidūrėte su sunkumais, ar pavyko pasiekti viską, ką buvote suplanavę?

– Be abejo, sunkumų būta. Reikėjo daugybę kartų eiti pas akcininko vadovus, į Telšių rajono savivaldybės tarybą, komitetus – įtikinėti, prašyti, argumentuotai kalbėtis. Mus matė, mes diskutavome, mus stebėjo –  ir, atrodo, savo sprendimais, veiksmais užsitarnavome pasitikėjimą, susikūrėme ryšį. Tai padėjo abiem pusėms – tiek bendrovei, nes kartais gaudavome daugiau nei galėjome patys tikėtis ir įsivaizduoti, tiek savivaldybei, kai mes, bendrovė, padarėme daugiau nei paprastai įmanoma – kai to reikėjo pačiai savivaldybei.

Niekas nieko paprastai neatneša ir neduoda šiaip sau. Tam ką sukūrėme ir padarėme, reikėjo greičio, teko visai komandai išeiti iš komforto zonos, reikėjo nestandartinių sprendimų, kompromisų, reikėjo daugiau ar mažiau rizikuoti. Bet, visų pirma, reikėjo norėti permainų savo viduje ir jų siekti.

Ar viskas pasisekė? Ne, buvo ir nesėkmių. Bet jų buvo nepalyginamai mažiau nei laimėjimų.

Ar viską pasiekėme?  Tikrai ne. Turime išsigryninę nemažai idėjų, sumanymų, planų ir ambicijų, ką dar reikėtų padaryti. Labai tikiuosi bei linkiu surasti naują vadovą, kuris nuoširdžiai norės padaryti bendrovę dar geresne ir veiks jos labui.

– Kodėl nusprendėte pasitraukti iš įmonės, kokių ateities planų turite?

– Nusprendžiau imtis naujų iššūkių darbinėje karjeroje. Ateityje planuoju ir toliau daryti tai, ką geriausiai moku ir noriu: kurti vertę verslui pertvarkant, efektyvinant man patikėtas įmones ar padalinius, paverčiant juos augančius bei tvarius pelnus bei pinigų srautus generuojančiais sėkmingais verslais.

Tikiuosi, jog tai bus vieta, kurioje bus šauni komanda ir viena kryptimi žiūrintys bendraminčiai.

– Kokios patirties pasisėmėte dirbdamas įdomų, bet labai sudėtingą keleivinio transporto įmonės vadovo darbą?

– Tai, ką per šiek tiek daugiau kaip dvejus metus gavau šioje veikloje, yra neįkainojamas turtas, prisiminimai – neišdildomi, kurie išliks amžinai.

Buvusiems kolegoms nuoširdžiai linkiu sėkmės nelengvame darbe ir neatmetu galimybės, kad mūsų keliai susikirs dar kartą.

– Dėkoju už pokalbį.

Lina Jakubauskienė