Utenos autoūkiui – 60

Norėčiau pasidalinti mintimis apie prieš 60 metų įkurto Utenos autotransporto ūkio (kontoros, įmonės) nueitą kelią, apie joje dirbusių žmonių atliktus darbus, kurie, negailėdami jėgų, įveikdami sunkumus, prisidėjo prie įmonės pasiekimų. Jų akyse augo ne tik įmonė, bet ir Utena, jos pramonė, gerėjo keliai.

Utenos autotransporto ūkis (nuo 1958 m Utenos ATK Nr.1, nuo 1972 m Utenos ATĮ) įkurtas 1954 m. gavus 50 amerikietiškų sunkvežimių. Pirmieji vadovai: viršininkas Viktoras Mikočiūnas (iki 1958 m), vyr.inžinierius Leonas Mazuronis (iki 1958 m). Pirmasis užsakovas buvo uteniškis keramikas Aleksas Valiušis.

Automobilių remontas vyko po atviru dangumi. Žmonės dirbo neskaičiuodami valandų, nes suprato, kad kiekviena pradžia nelengva. 1956-1959 m. šie sunkvežimiai pakeisti Rusijos automobilių gamyklose pagamintais GAZ ir ZIL automobiliais.

1957-aisiais įsikuriama dabartinėje teritorijoje: pastatomos laikinos remonto dirbtuvės, kalvė, kontora, klubas. Aktyviai reiškiasi racionalizatoriai Kazys Maciulevičius, Juozas Šiožinis.

Nuo 1958 m. kontorai vadovavo viršininkas Vasilijus Fofonovas (iki 1965 m), vyr.inžinierius Antanas Paškauskas (iki 1962 m), vėliau daugelį metų vadovavęs ministerijos pramonės įmonių valdybai. Jį pakeitė jaunas specialistas Bronislovas Ziezys.

Futbolo mėgėjai susibūrė į komandą VAIRAS, kurioje žaidė vyr.inžinierius A. Paškauskas, mechanikas A. Anavičius, autošaltkalviai L. Purkinas, J. Zizirskas, A. Žukauskas, vairuotojai V.Bražėnas, S. Garšanikovas, I. Kolesnikovas, A. Pakenis ir kt.

Pirmuosius autobusus KAG-3 ir RAF 251 kontora įsigijo ir pradėjo vežti keleivius 1959 m. Pirmieji priemiestiniai maršrutai buvo į Dusetas, Tauragnus, Užpalius, o Vilniaus autobusų parkas perdavė Utenai autobusų stotį (pirmasis viršininkas S. Anikinas). 1960 m įsigyti patogesni ir talpesni LAZ autobusai ir 3 lengvieji taksi. Atidarytos tarpmiestinės linijos į Vilnių, Rokiškį, Stelmužę, Švenčionis, Turmantą. Pradėjo kursuoti autobusai Utenos miesto gatvėmis. Autobusų stočiai dar vadovavo Sinica, P. Buteliauskas, nuo 1964 m. D. Diržauskienė, kurią 1979 m. pakeitė G. Lilionienė.

1963-1965 m pastatytos 6 boksų remonto dirbtuvės su pagalbiniais cechais, administracinis pastatas, atviro tipo automobilių plovykla, įrengta katilinė, senoje kontoroje – valgykla. Kontoros remonto dirbtuvėse gamybinę praktiką atlikdavo Utenos II vidurinės mokyklos baigiamųjų klasių moksleiviai, tarp jų ne tik uteniškiams gerai žinomi Saulius Šaltenis ir Antanas Kibickas.

Profesinių sąjungų komiteto pirmininkas Steponas Ūdras subūrė meno saviveiklos mėgėjus į moterų ansamblį, vyrų chorą, dūdų orkestrą. Šiems kolektyvams vadovavo jaunas specialistas Algirdas Palskis (buvęs ilgametis Utenos kultūros centro direktorius) ir P.Šalkauskas Aktyviausi saviveiklininkai vairuotojai Bronius Baltrūnas, Vytautas Diržauskas, Adolfas Keraitis, Juozas Ribokas, vyr.mechanikas Juozapas Indrašius, meistras Stasys Reišys, konduktorės Ona Repšienė, Vera Valančiūnienė ir kt.

1965 m pradėta eksploatuoti nauja autobusų stotis – viena didžiausių ir moderniausių to meto autobusų stočių respublikoje, nes pastatyta pagal individualų projektą. Jos statybą rėmė tuometinis ministras V.Martinaitis, atstovavęs Uteną Lietuvos Aukščiausioje Taryboje.

1965-aisiais kontorai pradėjo vadovauti Gediminas Giedraitis, kuris vėliau sėkmingai vadovavo Kauno automobilių remonto gamyklai. Nuo 1969 m. iki 1981 m. kontorai (vėliau- įmonei) vadovavo Bronislovas Ziezys. Vyr. inžinieriais dirbo 1969-1976 m. Juozapas Indrašius, 1976-1980 m. Valdas Kaušylas (1980 m. paskirtas Anykščių ATĮ viršininku), 1980-1981 m. ir 1985-1998 m. Jeronimas Kaulakys, 1981-1985 m. Bronislovas Ziezys.

Stiprėjo gamybinė bazė: pastatytos 150 vietų automobilių remonto dirbtuvės, centrinis sandėlis, buitinių patalpų kompleksas, kontrolinis punktas. Įrengti automobilių pašildymo, diagnostikos, suvirinimo ir padangų montavimo postai, srovinė techninio aptarnavimo linija. Rekonstruota katilinė, prisijungta prie miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklų, išplėstos automobilių parkavimo aikštelės. Minčiagirėje prie Uteno ežero bendrovės darbuotojams direktoriaus G. Giedraičio iniciatyva įrengta poilsiavietė „Minčia“.

Domėtasi ne tik šalies: Vilniaus, Šiaulių, Radviliškio, Vievio, bet ir Baltarusijos, Latvijos, Estijos autotransportininkų darbo patirtimi.Įkūrus tarpinį sandėlį ir įdiegus agregatinį remonto metodą, geriau panaudoti remonto dirbtuvių (viršininkas Algimantas Narkūnas) vidiniai rezervai. Didesnis dėmesys skirtas darbo aplinkai, garažo įrangos atnaujinimui, racionalizaciniam judėjimui (vyr.mechanikas Juozapas Indrašius).

Autobusų vairuotojai ir konduktorės aprengiami naujomis uniformomis.

Augant Utenos miestui, didėjo autotransporto poreikis.Gauti nauji savivarčiai ZIL, MAZ,KamAZ dirbo Utenos trikotažo fabriko, mėsos, pieno, alaus kombinatų, remonto mechaninės ir laboratorinių elektros krosnių gamyklų statybų objektuose, supylė didžiąją sankasos dalį tiesiant geležinkelio liniją Švenčionėliai-Utena, statant jos atšaką į pramoninį rajoną. Užaugo nauji gyvenamųjų namų kvartalai: Ąžuolija, Dauniškis, Vyturiai, Aukštakalnis, Smėlis, Krašuona. Vienais iš stambiausių užsakovų buvo Rokiškio, Ukmergės, Utenos, Vievio, Vilniaus kelių statybos ir eksploatavimo organizacijos, kurios tiesė automagistralę Vilnius-Ukmergė, kelius Biržų, Ignalinos, Molėtų, Rokiškio, Švenčionių ir Utenos rajonuose.

Papildžius parką vilkikais MAZ, KamAZ, LIAZ su puspriekabėmis Alka ir OdAZ, furgonais ir refrižeratoriais, bortiniais automobiliais, naujų pramonės įmonių produkcija buvo vežama vartotojams ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų: Maskvą, buv. Leningradą, Kijevą, Kaliningradą ir kt. Be autobusų PAZ ir LAZ įmonė turėjo 30 autobusų IKARUS, iš kurių 25 buvo skirti miesto maršrutams aptarnauti.

Vairuotojų trūkumo problemą iš dalies išsprendė įmonės 195 vietų bendrabutis. Mokymo kombinato Utenos filiale buvo ruošiami C ir D kategorijų vairuotojai, keliama jų kvalifikacija.

Kolektyvas už pasiektus gamybinius rezultatus 1967-1988 m. buvo nekartą moraliai skatinamas: apdovanotas ministerijos ir rajono pereinamosiomis bei atminimo vėliavomis, o darbuotojai- ordinais ir medaliais, soc. lenktyniavimo nugalėtojų ir “Už darbą be avarijų” ženkleliais, garbės raštais.

Lenktyniavo respublikos, rajonai, įmonės, lenktyniavome ir su Švenčionių ATĮ. Įmonė šefavo Norvaišių tarybinį ūkį ir Užpalių vidurinę mokyklą.

Nežiūrint sunkumų, darbuotojai turiningai leido laisvalaikį. Automobilių sporte gerų rezultatų pasiekė vairuotojas Stasys Grigaliūnas, tapęs TSRS automobilių kroso čempionu (treneris Algimantas Narkūnas), vairuotojai Bronius Dūdėnas ir Leonardas Musteikis- autoralio “Vilnius-68” nugalėtojais. Įmonės sportininkai, vadovaujami Albino Sorakos, ne kartą tapo nugalėtojais ir prizininkais ministerijos ir rajono kompleksinėse vasaros ir žiemos spartakiadose. Tai pasiekta aktyvių sportininkų Anelės ir Irenos Krupeckienių, Giedrės Meiduvienės, Albino Puodžiūno, Onos Repšienės, Elvyros Slapšytės-Šuminienės, Antano Vapsvos, Prano Vėgėlės, Petro Visokavičiaus ir kitų dėka. Turistai, vadovaujami Jono Šaučiūno, išvaikščiojo daugelį rytų Aukštaitijos kelių.

Susikūrė kino-foto mėgėjų būrelis (Jonas Trainys), pirminė automėgėjų draugija (Benediktas Tarnauskas), veikė vietinis radijo mazgas. Vėliau įvairiuose koncertuose pasirodydavo Rimanto Gimbučio vadovaujama kaimo kapela VYGĖ. Šios kapelos muzikantai Kazimieras Streikus ir Raimondas Šimonėlis ir dabar groja kituose ansambliuose.

1981-1983 m įmonei vadovavo Alvydas Vasiliauskas (nuo 1983 m Alytaus autotransporto įmonės viršininkas). Vyr.inžinieriumi paskiriamas Bronislavas Ziezys.

Nuo 1983 m įmonei vadovavo Albertas Semėnas, dirbęs įmonės viršininko pavaduotoju.

Išbandomos įvairios planavimo ir ekonominio skatinimo, darbo apmokėjimo sistemos ir darbo organizavimo metodai: brigadinė ranga, pusiau automatinė miesto autobusų eismo kontrolė ir kt. Savaitraštyje “Automobilininkas” buvo plačiai nušviečiama autotransporto įmonių veikla, patirtis, pasiekimai ir naujovės.

Kasmet vykdavo įmonių ir autobusų stočių apžiūros, kas ketvirtį- saugumo technikos dienos, kiekvieną mėnesį – brigadininkų ir eismo saugumo dienos.

Toliau vyko įmonės gamybinės bazės rekonstrukcijos ir statybos darbai. Prisijungus prie miesto šiluminių tinklų, buvusi katilinė rekonstruota į agregatų remonto cechą, atlikta buitinių patalpų rekonstrukcija, pastatyti lietaus kanalizacijos valymo įrenginiai, įrengtas modernus saugaus eismo ir saugumo technikos kabinetas. Organizuotas II pamainos remonto dirbtuvių darbininkų maitinimas.

Kolektyve buvo gerbiami darbo veteranai: vairuotojai V. Balys, S. Čižas, J.Gečiūnas, S. Izotovas, V. Kavoliukas, V. Adamauskas, L. Arulis, A. Banys, V. Merkys, P. Pečiūra, V. Pranskūnas, J.Remeikis, A. Šileikis, remonto dirbtuvių darbininkai Z. Gaidys, V. Gecevičius, D. Grigaliūnienė, P. Žala, konduktorės A. Barkutė, B. Čeponytė, A. Verikienė, tarnautojai J. Indrašius, D. Miškinienė, A. Narkūnas, O. Repšienė, K. Streikus, V. Sunklodienė, A. Suščenovienė, R. Tursa.

Daug metų įmonėje dirbo Vlado ir Valerijos Adamauskų, Vytauto ir Danutės Diržauskų, Romo ir Dalytės Grigaliūnų, Jono ir Danos Lekavičių, Stepono ir Jadvygos Rinkevičių, Vytauto ir Aldonos Suščenovų ir kt. šeimos.

Prasidėjus perestroikai, pagrindiniais įmonės darbo rodikliais tapo klientūrinis planas (sutartinių įsipareigojimų vykdymas), eismo reguliarumas, pajamos, pelnas. Autobusų stotyje įdiegta vidinė ūkiskaita, rinkos sąlygomis pradėjo dirbti lengvųjų automobilių taksi vairuotojai, išsiplėtė teikiamų paslaugų gyventojams apimtys.

Suprojektuota nauja įmonės gamybinė bazė pramoniniame rajone. Keičiantis politinei situacijai šalyje, mažėjant krovinių ir keleivių vežimo apimtims jos statybos. Apsisprendžiama likti esamoje teritorijoje, todėl paruošiami valgyklos su dispečerine ir automobilių plovyklos su valymo įrenginiais projektai. UAB Utenos statyba, vadovaujama Jono Šinkūno, pastatė naują valgyklą su dispečerine. Plovykla nebaigta dėl lėšų stokos.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir prasidėjus paskelbtai ekonominei blokadai, buvo ieškoma būdų išgyventi su ribotais degalų, padangų ir atsarginių dalių fondais. Dalis savivarčių vairuotojų buvo komandiruoti į Baltarusijos kelininkų ir melioratorių objektus. Sumažintas reisų skaičius miesto, priemiesčio ir tolimojo susisiekimo autobusų maršrutuose.

Buvę tarprespublikiniai vežimai į Rusiją, Ukrainą tapo tarptautiniais. Pirmieji į Vakarus pasuko vilkikų vairuotojai Kęstutis Garbačiauskas, Albinas Kisielius ir Vilius Pelėda.

Diskutuojama dėl respublikos autotransporto įmonių ateities: vyrauja diametraliai priešingos nuomonės, noras supriešinti vadovus su darbuotojų kolektyvais, konfrontuojama su naujai susikūrusiomis profesinėmis sąjungomis. Neišvengta panašių tendencijų ir pas mus, paaiškėjus, kad įmonė bus išskaidyta į dvi savarankiškas įmones. Šioje sudėtingoje situacijoje teisingą poziciją užėmė susisiekimo ministro pavaduotojas Stasys Dailydka ir departamento direktorius Rimantas Kliauga.

Esminės permainos prasidėjo 1992 m. Įmonė išskaidyta į dvi savarankiškas įmones: valstybinę akcinę autotransporto įmonę (direktorius Rimantas Sabelka, vyr.inžinierius Jeronimas Kaulakys) ir valstybinį autobusų parką (direktorius Albertas Semėnas, vyr.inžinierius Juozapas Indrašius). Po išskaidymo autobusų parke dirbo 229 darbuotojai, turėjome 77 PAZ, LAZ, IKARUS autobusus, autotransporto įmonėje liko 316 darbuotojų, 202 automobiliai. Tuometinė spauda rašė: “Skyrybos įvyko, problemos liko”.

Pertvarkoma gamybinė bazė: sandėliai, cechai, pagalbinės patalpos. Atsiskiria ir profesinės sąjungos. Įvedamas verslo licencijavimas.

Po skyrybų paspartėjo valstybinės akcinės autotransporto įmonės privatizacija. 1994 m. ji tapo AB Utenos autopaslaugos. Nuo 1995 m. jai vadovavo L. Musnickas, J. Kaulakys, o nuo 2000 m. – Ramutė Udrienė. 2002 m. pakeistas pavadinimas į UAB „Transorloja“, kuri likusias autotransporto priemones perdavė UAB „Labė“. Tuo autotransporto įmonės dalis, vykdžiusi krovinių vežimą, baigė savarankišką veiklą.

Autobusų parkas toliau veža keleivius. Seni autobusai PAZ, LAZ, IKARUS buvo laipsniškai nurašomi ir juos per 10 metų keitė nenauji, bet dar neblogi vakarietiški autobusai DAF, IVECO, MAN, MERCEDES BENZ, SCANIA. VOLVO bei 10 naujų KAROSA, PAZ, TEMSA autobusų.

Laikas nestovi vietoje. Technika sensta, reikia ją nuolat atnaujinti. Rajono vadovai Rimantas Dijokas, Jonas Burokas, Alvydas Katinas ir ypač Edmundas Pupinis (buvo nupirkti 8 nauji autobusai PAZ) skyrė dėmesį tam, kad bent minimalus viešasis keleivinis kelių autotransportas išliktų.

Albertas Semėnas

Nuotraukos – iš įmonės archyvo