Darbo kodekso 126 straipsnio 2 dalis numato, kad kiekvienam darbuotojui turi būti suteiktos ne mažiau kaip 20 darbo dienų (jeigu dirbama penkias darbo dienas per savaitę) arba ne mažiau kaip 24 darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę) kasmetinės atostogos. Jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, darbuotojui turi būti suteiktos ne trumpesnės kaip keturių savaičių trukmės atostogos. Kasmetinės atostogos turi būti suteikiamos bent kartą per darbo metus ir jų laikotarpiu darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis (Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalis).

Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė akcentuoja, kad Darbo kodeksas numato galimybę kasmetines atostogas suteikti darbuotojui dalimis, tačiau Darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta esminė sąlyga, kad bent viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip 10 darbo dienų arba ne mažiau kaip 12 darbo dienų (jeigu dirbama šešias darbo dienas per savaitę), o jeigu darbo dienų per savaitę skaičius yra mažesnis arba skirtingas, atostogų dalis negali būti trumpesnė kaip dvi savaitės.

Darbo teisės skyriaus vedėja atkreipia dėmesį, kad darbo teisiniuose santykiuose egzistuoja dispozityvaus reguliavimo metodo elementas, kuris lemia, kad darbuotojų atostogų laikotarpis nustatomas pagal atostogų suteikimo eilę (grafiką). Taigi kiekvienoje konkrečioje situacijoje darbuotojo teisė į kasmetines atostogas ir atitinkama darbdavio pareiga jas suteikti įgyvendinamos šalių susitarimu, kuriuo yra siekiama maksimaliai suderinti besikertančius darbo sutarties šalių interesus, t. y. darbuotojo – pasirinkti norimos trukmės atostogas ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės arba įstaigos veiklos efektyvumas. Darbdavys, gavęs darbuotojo prašymą dėl kasmetinių atostogų konkrečiu laikotarpiu, sprendžia dėl jų suteikimo darbuotojo pasiūlyta tvarka. Kadangi iniciatyvos teisė dėl suteiktinų atostogų datos, jų trukmės ar skaidymo priskirta darbuotojui, darbdavys vienašališkai nuspręsti dėl atostogų suteikimo tvarkos negali, taigi dėl atostogų suteikimo fakto turi įvykti šalių susitarimas, o ne primetama vienos šalies valia.

Darbo kodekse reglamentuojama, kad už pirmuosius darbo metus visos kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos išdirbus bent pusę darbo metams tenkančių darbo dienų skaičiaus, tačiau yra išimčių, kai nesuėjus 6 nepertraukiamojo darbo mėnesiams darbuotojo prašymu kasmetinės atostogos suteikiamos:

• nėščioms darbuotojoms prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų;
• darbuotojams jų vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, prieš tėvystės atostogas arba po jų;
• darbovietėje taikomų vasaros atostogų metu;
• mokyklų pedagogams pirmaisiais darbo metais kasmetinės atostogos suteikiamos mokinių ir studentų vasaros atostogų metu, nepaisant to, kada šie pedagogai pradėjo dirbti toje mokykloje;
• kitais darbo teisės normų nustatytais atvejais.

Darbuotojų antraisiais ir paskesniais darbo metais kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku, pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę darbovietėje. Tokia eilė sudaroma kolektyvinėje sutartyje ar darbdavio ir darbo tarybos susitarime, arba kitose darbo teisės normose numatyta tvarka nuo birželio 1 d. iki kitų metų gegužės 31 d., jeigu juose nenustatoma kitaip.

Kasmetinių atostogų suteikimo eilė darbovietėje sudaroma, atsižvelgiant į šių darbuotojų pageidavimus (prioriteto tvarka):

• nėščios darbuotojos ir darbuotojai, auginantys bent vieną vaiką iki trejų metų;
• darbuotojai, auginantys bent vieną vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų;
• darbuotojai, auginantys du ir daugiau vaikų;
• darbuotojai, paskutiniais kalendoriniais metais atostogavę mažiau negu dešimt darbo dienų;
• darbuotojai, turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų už praėjusius darbo metus.

Nepaisant to, kad  atostogos suteikiamos šalių susitarimu, visgi yra išimčių. Darbdavys privalo tenkinti darbuotojų prašymus suteikti kasmetines atostogas:

• nėščioms darbuotojoms prieš nėštumo ir gimdymo atostogas arba po jų;
• darbuotojams jų vaiko motinos nėštumo ir gimdymo atostogų metu, prieš tėvystės atostogas arba po jų;
• darbuotojams, kurie mokosi nenutraukdami darbo, derindami kasmetines atostogas prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio (bakalauro, magistro) darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko;
• darbuotojams, slaugantiems sergančius šeimos narius ir neįgaliuosius, taip pat asmenims, sergantiems chroniškomis ligomis, kurių paūmėjimas priklauso nuo atmosferos sąlygų, esant sveikatos priežiūros įstaigos rekomendacijai, ir asmenims, kurių prašymas pagrįstas sveikatos priežiūros įstaigos išvada apie jų sveikatos būklę.

I. Piličiauskaitė-Dulkė paaiškina, kad jeigu darbuotojui buvo numatyta suteikti kasmetines atostogas pagal atostogų suteikimo eilę darbovietėje, tačiau darbuotojas negali jomis pasinaudoti dėl kitų, ne Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalyje numatytų priežasčių arba apskritai nepageidauja jomis naudotis eilėje numatytu laikotarpiu, darbuotojui prašant, kasmetinės atostogos galėtų būti nesuteikiamos pagal darbovietėje patvirtintą suteikimo eilę. Taigi nepaisant to, kad įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje jau yra patvirtinta kasmetinių atostogų suteikimo eilė, ji gali būti koreguojama, t. y. darbuotojui raštu pateikus prašymą dėl kasmetinių atostogų perkėlimo, darbdavys turi teisę priimti vietinį norminį teisės aktą (pavyzdžiui, įsakymą) ir perkelti konkrečiam darbuotojui pagal eilę numatytas suteikti kasmetines atostogas, nepažeidžiant Darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Vedėja atkreipia dėmesį, kad teisė pasinaudoti visomis arba dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas nutraukiant darbo sutartį) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti, pavyzdžiui, dėl laikinojo nedarbingumo, dėl vaiko priežiūros atostogų ar dėl darbdavio veiksmų, šio ribojimo terminas turi būti pratęstas. Taigi sprendžiant klausimą, ar darbuotojas neprarado teisės pasinaudoti sukauptomis atostogomis arba už jas gauti piniginę kompensaciją, svarbu nustatyti momentą, kada buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, kurios yra sukauptos.

Anot I. Piličiauskaitės-Dulkės, pagal Darbo kodekso 128 straipsnio 3 dalį esant kasmetinių atostogų suteikimo eilei darbovietėje, darbuotojo rašytinis prašymas nėra reikalingas, išskyrus atvejus, kai darbovietėje tokia eilė nesudaroma. Atsižvelgiant į teismų praktiką, teisė darbuotojui į iš anksto suderintas kasmetines atostogas atsiranda vien tik šalims susitarus, t. y. pagal dėl iš anksto sudarytą kasmetinių atostogų grafiką ir joks papildomas darbuotojo prašymas dėl jų nėra reikalingas. Tiesa, kitoms atostogų rūšims (pavyzdžiui, nemokamoms, tėvystės, vaiko priežiūros, mokymosi, kūrybinėms) rašytinis prašymas yra privalomas (Darbo kodekso 25 straipsnio 2 dalis).

Darbuotojas piktnaudžiauja savo teise ir nesinaudoja atostogomis?

Pasak I. Piličiauskaitės-Dulkės, atitinkamoje tvarkoje darbdavys galėtų numatyti atvejus ir taikytinus metodus, kai darbuotojas, piktnaudžiaudamas savo teise (Darbo kodekso 24 straipsnio 1 dalis), nesinaudoja arba nerodo iniciatyvos naudotis privalomos nepertraukiamos trukmės kasmetinėmis atostogomis. Tokiu atveju, vadovaujantis numatyta tvarka, darbdavys galėtų nustatyti kasmetinių atostogų laiką atostogų eilėje ir jas suteikti darbuotojui vienašališkai. Pastebėtina, kad jei dėl tam tikrų priežasčių per darbo metus kasmetinės atostogos nėra išnaudojamos, teisė pasinaudoti įgytomis kasmetinėmis atostogomis neprarandama, jos perkeliamos į kitus darbo metus. Teisė pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti.

VDI informacija

Linos Jakubauskienės nuotrauka