Įdomios informacijos apie autobusus Lietuvoje 1931-aisiais galima rasti ne tik tuometiniuose periodiniuose leidiniuose, bet ir knygose.
Kaip rašoma 1935-ųjų gruodžio mėnesio laikraštyje „Vakarų vėtra“, iki 1928-ųjų Klaipėda neturėjo patogaus susisiekimo su užmiesčiu.
Keleivių, besiskundžiančių dėl viešojo transporto, būta visada. Jau tarpukariu žmonės skundėsi dėl nereguliariai važiuojančio transporto, dėl to, kad autobusų vairuotojai neduoda bilietų ar dėl nevienodų bilieto kainų.
Tarpukariu taksi paslaugas teikė privatūs žmonės, išsimokėtinai įsigiję automobilius, kurie kainavo brangiai.
Nors tarpukariu Lietuvoje autobusų nebuvo daug, kaip rodo to meto informacija, jie buvo gana dažni avarijų dalyviai.
Tarpukariu automobilių Lietuvoje nebuvo daug, bet jų vis daugėjo. 1938-ųjų laikraštyje „Klaipėdos krašto valdžios žinios“ apibrėžti reikalavimai „autovežimių vairuotojams“.
Jau rašėme apie tai, kad tarpukariu keleivių vežėjams autobusais teko konkuruoti su geležinkeliais. Vis dėlto tai buvo ne vienintelis konkurentas – dar būta ir garlaivių.
1929-aisiais Kauno miesto valdžiai siūlytas tramvajaus projektas su galima jo diegimo kaina.
Skirtingos transporto rūšys dažniausiai konkuruoja tarpusavyje. Svarbu, kad konkurencija būtų sąžininga.
Paskelbta, jog sostinės savivaldybė ir įmonė „Vilniaus viešasis transportas“ planuoja vietoj dabartinio autobusų parko Verkių gatvėje statyti du naujus – Liepkalnyje ir Pilaitėje.
