Rimantas Martinavičius: ateinu dirbti vežėjų labui

Kovo 21-ąją vykusiame asociacijos „Linava“ Keleivinio transporto įmonių regioniniame susirinkime vežėjai kandidatu į prezidiumą išrinko ilgametį Tauragės autobusų parko direktorių Rimantą MARTINAVIČIŲ. Su Rimantu kalbamės apie Lietuvos keleivinio transporto problemas, apie būdus bei galimybes joms spręsti.

– Kokios mintys užplūdo, kai buvote išrinktas atstovauti keleivininkams asociacijoje „Linava“?

– Atstovauti keleivių vežėjams asociacijoje „Linava“ – ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė bei įpareigojimas. Visų pirma norėčiau padėkoti visiems, kurie palaikė mano kandidatūrą, pasitikėjo manimi. Taip pat norėčiau padėkoti ilgamečiam asociacijos viceprezidentui Mindaugui Grigeliui už nuoširdų darbą visų mūsų labui. Stengsiuosi atstovauti keleivininkų interesams ne prasčiau nei dvylika metų tai darė Mindaugas.

Šiame versle esu jau trisdešimt metų, daugiau nei du dešimtmečius vadovauju Tauragės autobusų parkui, taigi puikiai išmanau keleivinio transporto problemas. Be abejo, mažųjų ir didžiųjų autobusų parkų bėdos šiek tiek skiriasi, tačiau žadu dirbti tiek rajoninių, tiek ir didžiųjų miestų keleivių vežėjų labui. Tikiuosi sulaukti pagalbos ir iš ilgamečio „Linavos“ Keleivinio transporto skyriaus vadovo, mūsų patriarcho Jevgenijaus Stolovickio.

– Kokios keleivinio transporto problemas šiuo metu įvardintumėte kaip skaudžiausias ir labiausiai trukdančias dirbti?

– Visų pirma – keleivinio transporto strategijos nebuvimas. Visiems mums dar studijuojant buvo teigiama: norint gerai atlikti vieną ar kitą užduotį, svarbiausia – tinkama strategija. Vėliau jau reikia numatyti tikslus ir jų įgyvendinimo būdus. Taigi pradėjus dirbti, vienas iš svarbiausių mano tikslų – pasiekti, kad būtų sukurta šalies viešojo transporto strategija.

Kaip žinia, viešasis transportas nėra verslas visiems įprasta prasme. Tai – socialinė paslauga gyventojams, padedanti spręsti tiek socialines, tiek mobilumo problemas. Deja, šias, atrodo, elementarias tiesas autobusų parkų vadovams tenka aiškinti vėl ir vėl: miestų merai ateina ir išeina, keičiasi atsakingi savivaldybių darbuotojai. Mums tenka nuolat įrodinėti ir aiškinti, kodėl viešąjį transportą reikia dotuoti, kodėl vežėjams turi būti mokamos kompensacijos. Manau, ši sritis turėtų būti mažiausiai siejama su komercija.

Nėra normalu, kad keleivinio transporto įmonės yra amžinos skolininkės – pastaruoju metu atliktos keleivinio transporto įmonių apklausos rodo, kad savivaldybės mums skolingos jau daugiau nei šimtą milijonų litų. Remiantis sveika logika sunku įsivaizduoti – kaip dirbančios, visuomenei paslaugas teikiančios įmonės gali būti amžinos skolininkės? Akivaizdu, jog kuriant viešojo transporto viziją, kažkur dar pirmaisiais nepriklausomybės metais padaryta esminė klaida. Tai – it įsivėlęs kompiuterinis virusas, iki šiol trukdantis mūsų verslui sėkmingai plėtotis.

Kartojome ne kartą – jei valstybė ar savivaldybės numato vienokias ar kitokias lengvatas gyventojams, jos turi numatyti ir tai, iš kokių lėšų jas kompensuos. Dabar ši našta dažnai užkraunama keleivių vežėjams. Nežinau, ar bent vienoje civilizuotoje pasaulio šalyje dar yra panaši situacija. Kur kas geriau gyvena ir artimiausių kaimynių – Latvijos bei Estijos – keleivių vežėjai.

– Galbūt situacija pasikeistų, jei kompensacijos vežėjams būtų mokamos ne iš savivaldybių, bet iš valstybės biudžeto, kaip tai buvo daroma anksčiau?

– Kaip žinia, už viešojo transporto funkcionavimą atsakingos miestų bei rajonų savivaldybės. Jų atstovai sprendžia, kokių maršrutų reikia miesto ar rajono gyventojams, priima sprendimus dėl vienokių ar kitokių lengvatų keleiviams. Pastarosios, kaip žinia, it iš gausybės rago paprastai pasipila prieš įvairius rinkimus.

Sunku tikėtis, kad valstybė imtųsi visas šias lengvatas kompensuoti iš savo lėšų. Tačiau šis santykis galėtų būti bent jau 50:50. Tapęs prezidiumo nariu, žadu kreiptis į Finansų ministeriją ir bandyti šį klausimą spręsti.

Manau, kad vežėjų patiriami nuostoliai dėl nepelningų maršrutų aptarnavimo turėtų būti dengiami su tam tikru rentabilumu. Vežėjai privalo turėti lėšų autobusų parkams atnaujinti. Skolos, kurios slegia įmonių pečius, trukdo bendradarbiauti su bankais, į mus žiūrima su nepasitikėjimu, tarsi į vargšus giminaičius, kurie gali pasiskolinti pinigų ir jų laiku negrąžinti. Tokia situacija nėra normali.

– Metų metais nesprendžiamos ir kitos įsisenėjusios problemos – nelegalūs vežėjai, nevienodos konkurencijos sąlygos su privačiais vežėjais…

– Iš tiesų, nelegalūs vežėjai neduoda mums gyventi jau ne pirmą dešimtmetį. Sunku suprasti kodėl, tačiau kontroliuojančios institucijos šios problemos niekaip negali ar nenori spręsti, nors mokesčių nemokantys nelegalai – našta ir šalies biudžetui. Ne kartą valstybės lygmeniu buvo kalbama apie pinigų paėmimą iš „šešėlio“, tačiau mūsų atveju tas „šešėlis“ kaip klestėjo, taip ir klesti.

Į nelegalų keleivių vežimo verslą vis dar žiūrima pro pirštus, neretai traktuojant kaip „smulkųjį verslą“, kuris turi teisę gyvuoti. Tačiau Lietuvoje galiojantys įstatymai turėtų būti vienodi visiems. Mes vežame keleivius laikydamiesi grafikų, mokėdami visus mokesčius valstybei. Nelegalūs vežėjai tiesiog nusigriebia grietinėlę, susirinkdami keleivius prieš pat išvažiuojant mūsų autobusams.

Džiugu, kad Lietuvos miestuose nuolat mažėja vežėjų mikroautobusais. Ši nepriklausomybės aušroje įsigalėjusi veikla taip pat turėjo nemažai neigiamos įtakos mūsų verslui. Nelikus mikroautobusų, savivaldybėms priklausantys autobusų parkai gali lengviau atsikvėpti.

Dar viena problema – skirtingos viešųjų pirkimų sąlygos. Mums, tarkim, norint nupirkti autobusą, įvairios procedūros trunka ne vieną mėnesį. Per tą laiką nusižiūrėtą transporto priemonę gali nugvelbti bet kuris privatus vežėjas, kuriam šios procedūros neprivalomos. Tai – dar vienas nelygios konkurencijos pavyzdys.

– Pasenusios transporto priemonės, neatnaujinami autobusų parkai – dar viena skaudi ir įsisenėjusi keleivių vežėjų problema. Ar matote būdų, kaip ją būtų galima spręsti?

– Didieji autobusų parkai pastaruoju metu šiek tiek galėjo atsinaujinti už ES lėšas. Tačiau ką daryti mažiesiems? Ar nedideliems miesteliams mažiau svarbi ekologija, švarus ir „žalias“ transportas? Bent jau preliminariai 2014-2020 m. programavimo dokumentuose numatyta parama viešajam transportui atnaujinti. Tačiau ar ją gaus ir mažieji autobusų parkai?

Kaip žinia, didžioji dalis šalies keliais ir gatvėmis važinėjančių autobusų ir troleibusų jau perkopė dešimties metų amžiaus ribą. Taigi situaciją ir šioje srityje būtina spręsti iš esmės.

Vežėjai pastaruoju metu skundžiasi dėl sugriežtėjusios Valstybinės kelių transporto inspekcijos kontrolės. Autobusai tikrinami dažniau ir priekabiau, jie sulaikomi kartais ir dėl labai menkų priežasčių. Niekas nesako, kad keleivius galima vežti netvarkingais autobusais. Bet kai autobusas išlaipinus keleivius nuvaromas į techninės apžiūros stotį dėl pusės sprindžio dydžio įtrūkimo stikle, kuris vairuotojui tikrai netrukdo matyti kelio – tai jau vadinčiau perlenkimu.

Kontroliuojančios institucijos dažniau galėtų vežėjus įspėti, o ne išsyk taikyti bausmes. Manau, jų bendravimo tonas su vežėjais turėtų būti švelnesnis ir geranoriškesnis.

Būtų kur kas geriau, kad kontroliuojančios institucijos daugiau dirbtų gelbėdamos teisėtiems vežėjams atsikratyti nesąžiningos nelegalių vežėjų konkurencijos.

– Dar viena problema – vadinamųjų geltonųjų autobusiukų įsigalėjimas…

– Prieš gerą dešimtmetį pasirodę mokykliniai autobusiukai sudavė nemenką smūgį vežėjams, vežantiems keleivius priemiesčio maršrutais. Dabar su kai kuriais nedideliais miesteliais susisiekimo praktiškai nebėra – autobusas atvažiuoja vos vieną ar du kartus per savaitę. Geltonieji autobusiukai veža mokinius, tačiau neturi teisės pavėžėti kitų gyventojų. Šiam transportui išlaikyti skiriamos didžiulės lėšos, tačiau net ir didžiąją dalį mokinių vis dar veža keleivių vežėjai.

Kai kuriuose rajonuose geltoniesiems autobusiukams išlaikyti skiriama pusė visam keleiviniam transportui reikalingų lėšų. Praktika rodo, jog šis transportas eksploatuojamas itin neefektyviai, nedovanotinai švaistant valstybės lėšas. Tuo tarpu atokesnėse vietovėse gyvenančių žmonių pavėžėjimas nebeužtikrinamas.

– Ką dar žadate nuveikti darbuodamasis vežėjų labui?

– Dar vienas svarbus darbas – elektroninio bilieto diegimas. Elektroninio bilieto sistemas būtina tobulinti, kad keleiviai galėtų rinktis jiems geriausiai tinkančius maršrutus, kad atsirastų ir elektroniniai priemiesčio autobusų bilietai.

Labai svarbu gerinti paslaugas neįgaliesiems. Mes, vežėjai, jiems esame draugiški žmonėms su negalia, stengiamės jiems pagelbėti, tačiau ne viską galime padaryti patys. Labai trūksta autobusų su specialia įranga, ypač priemiesčio ir tarpmiesčio maršrutuose. Tam reikėtų didesnės valstybės paramos.

Labai svarbūs darbai laukia ir Lietuvai pereinant prie euro. Tai bus ne tik didelis darbas, bet ir nemenkos išlaidos vežėjams. Kiekviena organizacija turės pasirengti pati, keisti kasos aparatus bei programinę įrangą, kuri jau ir taip yra gerokai pasenusi. Prireiks daug lėšų – galbūt būtų galima jų gauti iš įvairių finansinių fondų.

Viena iš svajonių – apvažiuoti visus autobusų parkus, pabendrauti su vežėjais jų darbo vietose. Ne kiekvienas išdrįsta išsakyti problemas viešai, todėl manau, kad būtų labai naudinga susitikti su kiekvienu atskirai, išklausyti problemas, patarimus, sprendimus.

Taip pat norėtųsi paraginti visus vežėjus aktyviau stoti į „Linavą“, o kandidatus – tapti tikraisiais nariais. Tik būdami kartu, galėsime spręsti problemas efektyviau. Kuo labiau būsime susitelkę, tuo geresni bus darbo rezultatai. Po vieną dirbdami esame labiau pažeidžiami.

Planuojame dar šią vasarą surengti šventę keleivinio transporto įmonių atstovams, kur galėtume aptarti savo problemas, pabūti kartu, pabendrauti. Tai padėtų labiau suburti mūsų bendruomenę. Planuojamos ir išvykos į užsienį pasidalyti patirtimi su kitų šalių vežėjais.

– Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmingo ir prasmingo darbo keleivinio transporto labui.

Kalbėjosi Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka