Viešasis transportas Lietuvai atgavus Vilnių: 1940-ųjų antroji pusė ir 1941-ųjų pradžia

11 lapkričio 04:53 2025 Spausdinti straipsnį Istorija Lankytojai

Liepos 20 d. 10 suremontuotų buvusios bendrovės „Towarzystwo Miejskich i Miedzmiastowych Komunikaciji Autobusowych“ autobusų pradejo vežioti keleivius Vilniaus mieste. Dalis likusių autobusų perdaryti į sunkvežimius, arba išardyti atsarginėms dalims.

Taip baigėsi apie 10 metų trukusi bendrovės „Towarzystwo Miejskich i Miedzy miastowych Komunikaciji Autobusowych“(TOMMAK) veikla Vilniuje.

Liepos mėn. Autobusų susiekimo įmonė turėjo 33 autobusus, kuriais liepos mėn. vežta 2 117 229 keleiviai, nuvažiuota 170 979 km.

1940 m. rugpjūčio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybė jau turėjo 49 autobusus, iš kurių 20 buvo nuomojami. Per šešis tų metų mėnesius vežta 7 507 515 keleivių, iki metų pabaigos planuota gauti 50 000 litų pelno.

Rugpjūčio 21 d. pirmą kartą gatvėse pasirodė 4 labai gražūs, nudažyti geltona ir raudona spalva naujieji savivaldybės Vokietijoje pirkti autobusai. Kitą dieną iš Vilniaus miesto autobusų susiekimo įmonės vedėjo pareigų buvo atleistas Mykolas Daugirdas, į jo vietą paskirtas Aleksas Lemonas. Mėnesio pabaigoje miesto savivaldybė susirūpino darbininkams atpiginti susisiekimą autobusais, kadangi nemažai darbininkų vykdavo į darbus toli už miesto.

Buvo nutarta skirti jiems pigesnius mėnesinius bilietus. Juos gaudavo pramonės ir jiems prilygintų įmonių darbininkai, kurių atlyginimas per mėnesį buvo ne didesnis nei 300 litų, 75 litus per savaitę, arba 12,5 litai per dieną.

Norintieji gauti pigesnius susiekimo bilietus, turėjo kreiptis i susiekimo įmonės raštinę ir gauti atitinkamus leidimus. Viešųjų darbų darbininkams buvo duodami trisavaitiniai bilietai, kuriais per dieną galima naudotis du kartus. Tie bilietai kainavo 4 litus 20 centų.

Į Turniškių elektrinės statybos darbininkai buvo vežami traukinėliu. Kad darbininkai suspėtų į darbą, nuo rugpjūčio 27 d. autobusai pradėdavo važiuoti nuo 6 val. ryto (anksčiau – nuo 7 val. ryto).

Rugpjūčio 31 d. Vilniuje savivaldybė atidarė naują autobusų maršrutą ROTUŠĖ-KIRTIMAI, kad palengvintu darbininkų susiekimą su darbovietėmis, iki tol jiems į Kirtimus tekdavo eiti pėstute 10 km.

Per vasarą Autobusų įmonė stengėsi įsigyti naują garažą, nes dabartinis buvo per mažas ir primityvus, kaip ir dirbtuvės, kurias savivaldybė perėmė iš šveicarų firmos. Šiose dirbtuvėse nebuvo galima gaminti kėbulų autobusams ar atlikti rimtesnių remonto darbų.

Autobusų susiekimo įmonė nupirko reikalingus įrankius, kurie reikalingi autobusų kėbulams gaminti bei kapitaliniams remontams atlikti. Įmonės vadovybė atliko daug darbų, kad būtų kur autobusus laikyti žiemą: praplėtė senojo garažo sienas, uždengė naują stogą ir sutvarkė jo kiemą.

Rugsėjo pradžioje įmonėje dirbo apie 290 darbuotojų: 15 raštinėje ir buhalterijoje, 85 šoferiai, 85 konduktoriai, 12 kontrolierių, 30 garažo personalo darbuotojų ir likę-darbininkai. Miesto autobusais vežtų keleivių skaičius kas mėnesį vis didėjo: rugpjūčio mėnesį vežta 2 390 000, rugsėjo – 2 580 000, spalio – 3 371.620 keleivių. Įmonė planavo, kad rudenį naujų autobusų Vilniuje padaugės.

Vilniaus miesto vykdomojo komiteto autobusų susiekimo įmonė gavo 12 naujų autobusų važiuoklių, kurioms 4 kėbulus gamino Kauno miesto savivaldybės autobusų įmonė, o likusius 8 – Vilniaus autobusų susiekimo įmonės dirbtuvėse. Po Naujųjų metų keleivius turėjo vežioti visi 25 nauji autobusai.

1940 m. spalio 3 d. LTSR Komunalinio ūkio liaudies komisaro V.Knyvos įsakymu Nr.193 buvo įsteigtas Valstybinis autoremonto,susiekimo ir transporto trestas (Autotrestas), kurio valdytoju paskirtas Stasys Šeškevičius. Autotrestui nurodyta spręsti nemažai užduočių, tarp jų – reguliuoti autobusų ir taksi susiekimą. Rengiantis visuotiniam automobilių nacionalizavimui, 1940 m. gruodžio 9 d. LTSR LKT priėmė sprendimą Nr.57 dėl automobilų registravimo. Automobilų registracija turėjo būti baigta iki 1941 m. kovo 1 d..Registruojant automobilius, buvo išduodami nauji techniniai pasai, valstybinių numerių ženklai su raidėmis RL ir keturiais skaičiais.

Gruodžio 21 d. Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto Autobusų įmonė gauna nurodymą: „Skubiai pristayti Komunalinio Ūkio Liaudies Komisariato, Transporto valdybai Vilniaus miesto planą, kuriame būtų tiksliai atžymėtos autobusu kursavimo linijos“. Nurodymą pasirašė valdybos viršininkas L. Daninas. Deja tuo metu autobusų įmonė neturėjo, ir šį planą padaryti buvo pavesta Krilovui gruodžio 28 d.

1940 m. gruodžio 24 d. Lietuvo sTSR Liaudies Komisarų Tarybos pirmininkas M. Gedvilas pasirašė įsaką Nr. 450 „Dėl privačių autobusų ir autosunkvežimių nacionalizavimo“. Įsaku pavesta komunalinio ūkio liaudies komisarui V. Knyvai atlikti nacionalizavimą nesustabdant autobusų ir sunkvežimių veikimo. Kadangi miesto susiekimo autobusai priklausė savivaldybe, juos nacionalizuojant nekilo jokių problemų.

Komunalinio ūkio liaudies komisaro 1941 m. kovo 7 d.įsakymu Nr.30 S.Šeškevičius buvo atleistas iš Autotresto valdytojo pareigų, paliekant jį dirbti valdytojo pavaduotoju, o valdytoju paskiriamas Vasilijus Bujanovas.

Kovo 14 d. valdytojo įsakymu pertvarkoma tresto struktūra, atleidžiama 11 darbuotojų, treste lieka 55 darbuotojai. Tos pačios dienos įsakymu Nr.77 pagal Vilniaus mieste steigiamą ūkiskaitiniais pagrindais veikiančią Autotresto kontorą ir jos organizacinę struktūrą buvo steigiama Vilniaus kontora. Jos tikslas – racionaliau ir planingiau panaudoti Vilniaus automobilių parką. Kontoros sudėtyje, be kitų įmonių, buvo steigiamas ir autobusų parkas.

Kontorai skirtos patalpos buvo Totorių gatvėje N. 3. Kontoros direktoriaus laikinas pareigas eiti buvo paskirtas L. Kumpikas, anksčiau dirbęs Kaune, bendrovėje AMLIT vyriausiuoju inžinieriumi, direktoriaus pavaduotoju – N. Krinskis. Pastarasis 1941 m. balandžio 8 d. autotresto valdytojo įsakymu buvo atleistas dėl socialinės kilmės. Autotrestas steigiamai kontorai apyvartinėms lėšoms skyrė 350 000 litų.

1941 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 111 uždrausta išleisti autobusus i maršrutus su netvarkingais spidometrais, kitu tos pačios dienos įsakymu Nr. 112 – visiems Autotresto kontorų direktoriams nurodyta patikrinti: „tarnautojų ir personalo tinkamumą, darbuotojų skaičių ir sutvarkyti juos pagal skirtus etatus,, peržiūrėti autobusų susiekimo tvarkaraščius, pritaikant juos vietos sąlygoms,…atkreipti ypatinga dėmesį i tai, kad vairuotojai tinkamai užpildytų kelionės lapus“.

Prasidėjus karui, Lietuvos laikinosios Vyriausybės Susiekimo ministerijos autotransporto valdyba 1941 m. birželio 23 d. sovietų autotransporto kontorų vadovus įpareigojo surinkti išblaškytus jiems priklausančius automobilius.

Buvusiame Vilniaus miesto autobusų garaže ir dirbtuvėse Savanorių pr. 2 per karą buvo įsikūrusios Karinės technikos remonto dirbtuvės (HKP – Heereskraftfahrpark OST 562), joms vadovavo majoras Karl Plagge. Šiose dirbtuvėse karinių automobilių varikliai buvo pritaikomi kietajam kurui.

Pradžia: