Tęsiame interviu su Norvegijos šiaurėje autobuso vairuotoju dirbančiu lietuviu Aurelijumi Malinausku.
– Kokioje įmonėje dirbate, kiek ji turi autobusų, darbuotojų?
– Kompanija, kurioje dirbu, vadinasi „Nobina“. Tai švedų tarptautinė įmonė, kuri veža keleivius Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje ir Suomijoje. Iš viso šioje įmonėje yra apie 7000 darbuotojų ir apie 4000 autobusų. Norvegijoje – apie 1000 darbuotoju ir apie 500 autobusų. Tromsėje – 149 autobusai ir apie 250 vairuotojų. Kadangi įmonė – Švedijos, nenuostabu, jog visi autobusai – „Volvo“.
Eksploatuojami priemiestiniai „Volvo 8700“ bei miesto „Volvo 9800“. Mūsų parko pažiba ir prakeiksmas – hibridiniai „Volvo 7700“.
– Kodėl pažiba, tarsi ir suprantama. Tačiau kodėl – prakeiksmas?
– Kaip jau minėjau, žiemą čia itin gausu sniego. Hibridiniai autobusai nepritaikyti dirbti šiaurėje: trūksta galios kylant į kalną, pavarų dėžė nespėja perjungti pavarų. Na, o sustoti apledėjusioje įkalnėje reiškia tik viena – čiuožiam žemyn. Tokiu būdu vos per vieną savaitgalį buvo sudaužyta net dvylika hibridų.
Šias transporto priemones keikė visi: net profsąjungų atstovai pareiškė, jog, nepakeitus hibridinių autobusų dyzeliniais, į juos nelips nė vienas autobuso vairuotojas.
„Volvo“ atstovams teko įdėti nemažai darbo tobulinant transporto priemones: jie keitė pavarų dėžių kompiuterines programas, tačiau teigiamo rezultato nebuvo. Tuomet mūsų įmonė pareikalavo, kad „Volvo“ atsiimtų labai nepigias transporto priemones; vienos kaina – daugiau nei milijonas litų. Iš viso įmonėje buvo 42 hibridai – sumelė, kaip suprantate, susidarytų išties nemaža.
Spręsdami problemą, „Volvo“ atstovai atsiuntė geriausius inžinierius gelbėti situacijos. Ir stebuklas įvyko: švedai pakeitė turbinas, kažin kelintąjį kartą iš naujo suprogramavo pavarų dėžes, hibridines sistemas, pateikė padangas. Dabar hibridai – išties nuostabūs ir puikiai tinka Norvegijos keliams.
Dar vienas originalus dalykas, kurio neteko matyti niekur kitur – smėlio dėžės autobusuose; kiekvienoje transporto priemonėje yra rezervuarai, ir, autobusui slystant, nuspaudus mygtuką, akmenukai ima byrėti po galiniais ratais. Sistema labai paprasta, tačiau labai palengvina darbą, juolab kad Norvegijoje gatves ir kelius valyti ar barstyti nėra įprasta.
Ne veltui, kaip jau minėjau, autobusų avarijos pas mus itin dažnos. Tiesa, šią žiemą, patobulinus hibridus ir parinkus geresnes padangas, jų sumažėjo. Už tai įmonė šiemet visus vairuotojus pavaišino tortu – už sėkmingą žiemos pradžią.
– Kada mieste autobusai pradeda ir kada baigia važinėti? Kokios bilietų kainos?
– Paprastai autobusai pradeda važinėti maždaug nuo pusės šešių ryto ir važinėja iki pirmos nakties – tikslus laikas priklauso nuo maršruto.
Savaitgaliais naktimis važinėja naktiniai autobusai, kurie parveža namo „pavargusius“ po naktiniu šėlionių miestiečius. Naktiniame autobuse už bilietą reikia mokėti 60 kronų (25,7 Lt).
Įprastai autobuse bilietas galioja apie 1,5 val., jis kainuoja 42 kr (18 Lt), su 50 proc. nuolaida (vaikai iki 16 metų, šunys, dviračiai, pensininkai, neįgalieji) – 21 kr (9 Lt).Naudojantis elektroniniu bilietu, kainos atitinkamai 24 kr (10,30 Lt) ir 16 kr (6,85 Lt). Taip pat yra 24 valandas galiojantis bilietas, kurio kaina įsigyjant autobuse – 90 kr (38,60 Lt) ir 45 kr (19,30 Lt).
Beje, autobusų bilietų rūšių čia yra gausybė – 1,2,3 dienų, 1,2 savaičių, 30, 60, 90 dienų ir t.t. Be to, miestas suskirstytas į keletą zonų, kur važiavimo kainos taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, mėnesinis bilietas važiuoti tik Tromsės mieste kainuoja 700 kr (300 Lt), su nuolaida – 260 kr (111,40 Lt).
Įdomu tai, kad miesto autobusuose galioja ir tarpmiesčio autobusų bilietai: žmogus, atvažiavęs į Tromsę autobusu iš kito miesto, turi teisę su tuo pačiu bilietu nuvažiuoti miesto autobusu iki jam reikalingos vietos.
Kartą per susitikimą su savivaldybės atstovais paklausėme: kiek kartų žmonės gali pasinaudoti tuo pačiu tarpmiestinio autobuso bilietu važiuodami miesto transportu? Atsakymas buvo: ačiū kad nepaklausėt, kiek dienų juo galima naudotis. Iš to galima spręsti, kad šio bilieto naudojimas nėra reglamentuotas įstatymais ar taisyklėmis.
– Kiek autobusų maršrutų yra mieste?
– Mieste iš viso yra 20 dieninių ir 6 naktiniai maršrutai. Mūsų įmonė taip pat veža keleivius 23-imis priemiesčio maršrutais. Vaikus veža mokykliniai autobusai. Be to, mieste yra keturi maršrutai, skirti vyresnio amžiaus žmonėms. Jei suskaičiuotume visus, susidarytų apie šimtą.
Man dažniausiai tenka važinėti miesto maršrutais, kartais – priemiesčio ar mokykliniais autobusais. Kartais per dieną tenka važinėti septyniais skirtingais maršrutais. Taip pat keičiamės ir autobusais – yra tekę per dieną pakeisti keturias transporto priemones. Taip yra todėl, kad visi stropiai laikosi darbo ir poilsio režimo reikalavimų.
– Ko gero, įmonės vadovams sudaryti darbo grafikus itin sunku?
– Visada sakiau – žmogui, kuris geba tai padaryti, reikia skirti aukso medalį. Darbo ir poilsio režimo čia labai paisoma. Jei pavėlavai grįžti į garažą, jau reiškia, kad dirbai viršvalandžius. Kai kurie vairuotojai netingi užsirašyti net penkias minutes „viršvalandžių“. Man tokia situacija atrodo absurdiška – jei pavėlavai keletą minučių dėl nenumatytų aplinkybių, tai toks jau mūsų, vairuotojų, darbas – nėra ko piktnaudžiauti „viršvalandžiais“.
Vairuotojams sumokama net už tą laiką, kai jie pildo autobusų dėžes smėliu. Tai – taip pat viršvalandžiai, nes toks darbas neįeina į vairuotojo pareigas.
Darbo savaitė Norvegijoje – 37,5 val. Kadangi dirbu ir savaitgaliais, tai mano darbo savaitė – 35,5 valandos. Visa kita – viršvalandžiai. Daugiau moka už darbo valandas anksti rytą ar vėlai vakare. Savaitgaliais dirbtas laikas taip pat apmokamas kitu tarifu.
– Kokios socialinės garantijos galioja Norvegijos autobusų vairuotojams?
– Dirbus Norvegijoje metus, galima pretenduoti į apmokamą nedarbingumo lapelį. Pirmuosius metus atostogos yra neapmokamos. Atostogos Norvegijoje gali būti skiriamos kas penkias savaites. Į pensiją išeinama sulaukus 67-erių.
Susirgus gali išsyk paskambinti darbdaviui, pranešti, kad sergi, ir savaitę likti namuose be pažymos iš gydytojo. Už visą šį laiką sumoka darbovietė. Tai – viena iš priežasčių, kodėl darbdavys stengiasi, kad darbuotojai gerai jaustųsi darbe: jei žmogui bus blogai, jis dažniau naudosis galimybe savaitę sirgti. Beje, norvegai šia privilegija mielai naudojasi, ypač kai oro sąlygos prastos. Tokia situacija patinka mums, atvykėliams – darbo padaugėja, tuo pačiu galima daugiau uždirbti.
Gydytojai čia noriai dalija nedarbingumo pažymėjimus. Žinau daug atvejų, kuomet darbuotojai pažymėjimą pasiima porai mėnesių dėl menkų negalavimų, o patys vyksta į keliones. Kol darbuotojas serga, darbdavys neturi teisės jam skambinti ir klausti, kuomet šis ateis į darbą. Ne darbo metu darbuotojas turi teisę neatsiliepti telefonu. Savo ruožtu darbo metu atsiliepti privalai – jei negali tuo metu, turi paskambinti darbdaviui vėliau. Nors kiekviename autobuse yra laisvų rankų įranga, taigi atsiliepti nėra problemų.
– Jei darbuotojai taip linkę „sirgti“, ar įmonėje nepritrūksta vairuotojų?
– Išties, praėjusią žiemą buvo toks momentas, kai į darbą neatėjo daug vairuotojų. Tuomet darbdaviai išsyk susirūpino – dėl ko taip nutiko? Gal autobusai nešvarūs? Gal kas nors su žmonėmis nemandagiai elgiasi? Gal jie turi problemų darbe? Norvegijoje visur ir visada pabrėžiama – darbuotojas darbe turi jaustis puikiai, nepatirti jokio streso. Jei darbuotojas pasiskundžia patiriantis stresą, išsyk į įmonę suplūsta įvairiausios inspekcijos, tikrintojų tarnybos. Jei randama bent menkiausia priežastis, dėl kurios darbuotojams yra dėl ko „stresuoti“, darbdavys privalo sumokėti darbuotojams didžiules kompensacijas.
Net jei vėluoji atvykti į reikiamą stotelę daugiau nei dešimt minučių, privalai paskambinti darbdaviui ir pranešti. Tuomet dažniausiai reisas atšaukiamas – tik todėl, kad vairuotojai neprivalėtų „vytis“ grafiko ir nejaustų įtampos.
Už neatvažiavusį autobusą įmonei skiriama 10 000 kr (4 287 Lt) bauda. Žiemą tokiu situacijų pasitaiko dažnai. Žinoma, vairuotojui jokios sankcijos už vėlavimą netaikomos. Jei vėluoji, darbdavys dažniausia pasako – važiuok atsigerti kavos ir lauk kito reiso.
Tokia pati situacija, jei ant autobuso ratų reikia užsidėti grandines. Vėl gi skambini darbdaviui ir praneši, kad 10-30 minučių sugaiši, kol bus uždėtos grandinės. Reisas tokiu atveju taip pat anuliuojamas, o vairuotojas vėl geria kavą laukdamas darbų pabaigos. Alga skaičiuojama įprastu tarifu.
Atostogos paprastai planuojamos taip, kad kiekvienas vairuotojas atostogautų vasarą, nes vasarą atostogauja visa Norvegija. Tačiau atostogas galima pasirinkti bet kada – jas galima išdėstyti per visus metus ir kas mėnesį turėti po trumpas atostogas. Tai labai patogu, nes, radęs patrauklų pasiūlymą kelionei, visada gali įsigyti kelialapį; žinai, kad atostogų laiką galėsi pasirinkti pats.
Profsąjungos Norvegijoje – didžiulė jėga. Kartais savo galiomis jų atstovai akivaizdžiai piktnaudžiauja. Tačiau visa valstybės politika čia orientuota į žmogaus gerovę. Mums, atvykėliams, kartais tos rūpestis atrodo perdėtas. Tačiau kuomet valstybė turtinga – kodėl nedaryti gero žmonėms.
– Kaip norvegai priima užsieniečius, ar nėra bendravimo problemų?
– Norvegai is esmės šalti žmones, su jais susidraugauti – labai ilgas ir sunkus darbas. Pakalbėti, pajuokauti, išgerti alaus bokalą – jokių problemų. Bet kad norvegas pakviestų į namus šventei – pasaulio stebuklas. Todėl dažniausiai emigrantai draugauja su emigrantais, o norvegai – su norvegais.
Tačiau iš esmės, bent jau šiaurėje, į imigrantus žiūrima palankiai, nes miestui labai trūksta žmonių. Darbo čia yra, o dirbti kam – nelabai. Štai vienas lietuvis minėjo, kad jo darbovietė norėtų padvigubinti darbuotojų skaičių, bet žmonių katastrofiškai trūksta. Be abejo, ne visi norvegai – tik teigiami, visame pasaulyje esama įvairių žmonių, tačiau mūsų darbovietėje kolegos išties šaunūs.
– Ar būtų tinkamas klausimas – kiek gi uždirba Norvegijos autobuso vairuotojas?
– Atlyginimas priklauso nuo žmogaus patirties. Turintieji 1-3 metų darbo stažą, gauna mažiausią atlyginimą. Vėliau jis didėja. Tarkim, mano, visai „žalio“, vairuotojo atlyginimas – apie 177,5 kr (76 Lt) už valandą. Vairuotojo, turinčio dešimties metų patirtį, jau 250 kr už valandą (107 Lt).
Ir visai nesvarbu, ar vairuotojas norvegas, ar somalietis – atlyginimus nustato valstybė.
– Ko gero, klausimas, ar norėtumėte grįžti į Lietuvą, šiuo atveju nuskambėtų pernelyg naiviai…
– Net jei Lietuvoje mokėtų ir pusę norvegiško atlyginimo, čia būtų nepadoru gauti tokią didelę algą. Tačiau esmė – ne pinigai. Svarbiausia – keleivių kultūra, eismo dalyvių kultūra, darbdavių, valstybės požiūris… Viso to pinigais nepamatuosi.
Maloniai nuteikia santykiai su keleiviais. Pavyzdžiui, per Kalėdas viena moteris man padovanojo didelį Kalėdų senelio formos sausainį. Menkniekis, tačiau nuotaiką pakėlė visai savaitei. Iki šiol atsimenu šią nedidelę, bet mielą dovanėlę.
Valentino dienos proga iš vienos keleivės gavau žmogeliuką su širdele. Tokios smulkmenos labai sušildo ir nušviečia gyvenimą kitomis spalvomis.
Atrodytų, ar sunku išlipant iš autobuso vairuotojui palinkėti geros dienos? Lietuvoje taip pasielgęs, ko gero, liktum nesuprastas. Norvegijoje tai – įprasta. Užtat keleivius mes pasitinkame su šypsena. Ir pavežame, net jei kuris tuo metu neturi grynųjų pinigų ar pamiršo mėnesinį bilietą.
Tokios geros nuotaikos, geranoriškumo, šypsenų ir žmogiškumo pasigendu grįžęs į Lietuvą.
– Dėkoju už pokalbį. Sėkmės Jums nelengvame, tačiau labai įdomiame darbe.
Kalbėjosi Lina Jakubauskienė
Aurelijaus Malinausko nuotraukos
