Ar šalies keleivių vežėjai atsikratys skolininkų ir prašytojų etiketės?

18 vasario 05:07 2014 Spausdinti straipsnį Keleivinio transporto problematika

Viešasis transportas – tai sritis, apie kurią kiekvienas lietuvaitis manosi žinąs absoliučiai viską. Tačiau ar iš tiesų taip yra? Apie Lietuvos keleivinio transporto ypatumus, vežėjų problemas bei skolas, apie vairuotojų darbo subtilybes kalbamės su bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos pirmininku Jonu DEKAMINAVIČIUMI.

– Panaršęs po internetą, tiek apie viešąjį transportą, tiek apie jo vairuotojus atrastum gausybę negatyvios informacijos. Atrodo, parašyti ką nors bloga apie šią sritį tapo tarsi dar viena savotiška lietuvaičių sporto šaka. Ką jūs, kaip profesinės sąjungos atstovas, galėtumėte pasakyti apie dabartinę šalies viešojo transporto situaciją?

– Dažnai tenka bendrauti su kolegomis tiek iš Baltijos, tiek ir iš tolimesnių kraštų. Būna labai sudėtinga paaiškinti, kas dedasi Lietuvos viešajame transporte – kokiu būdu dirbančios, keleivius vežančios ir savo funkciją visuomenei atliekančios įmonės gali būti amžinos skolininkės?

Visada labai norisi šį klausimą peradresuoti šalies valstybės „galvoms“. Kodėl iki šiol Lietuvoje nėra viešojo transporto plėtros strategijos? Kodėl nėra programos, kuri suteiktų galimybę atnaujinti beviltiškai pasenusius šalies keleivinio transporto priemonių parkus? Kodėl socialinę funkciją atliekantys keleivių vežėjai yra nuolatiniai kaulytojai ir prašytojai, kodėl esame priversti būti tais sanitarais, surenkančiais iš Europos miestų nenaujas transporto priemones?

Keleiviai, besiskundžiantys dėl prastos viešojo transporto paslaugos ir lūžtančių autobusų ar troleibusų negali suprasti, kad techniškai ir morališkai pasenusių transporto priemonių nenori eksploatuoti nė vienas keleivių vežėjas; tiesiog šalies autobusų parkai atsidūrę tokioje situacijoje, kad apie lėšas naujiems autobusams ar troleibusams įsigyti gali tik pasvajoti.

Mums nuolat baksnojama – nemokate dirbti, esate prasiskolinę. Tačiau ar dėl savo kaltės?

Štai Vilniaus miesto savivaldybė mūsų įmonei dar neseniai buvo skolinga 180 mln. litų. Tiesa, dabar skola jau sumažėjo bene iki 109 mln. Lt. Tačiau kieno sąskaita? Reikalaujama, kad mažintume įsiskolinimus „iš vidinių rezervų“. Tačiau iš kur jų paimti? Įmonė nuolat pritrūksta lėšų susimokėti už degalus, neturi iš ko įsigyti atsarginių detalių ar reikalingų medžiagų. Visi vidiniai rezervai jau seniai išsemti, labiau diržų veržtis jau nebeturime kur. Nepaisant to, nuolatos esame įvardijami kaip skolininkai.

– Skaitytojams galbūt būtų įdomu – iš kur susidaro tokie milžiniški savivaldybės įsiskolinimai vežėjams?

– Kaip jau minėjau, viešasis transportas yra socialinė paslauga. Vežame lengvatomis besinaudojančius keleivius, turime važiuoti ir tada, kai keleivių būna vos vienas kitas – ankstyvą rytą ar vėlyvą vakarą.

Įstatymus, numatančius lengvatas vienai ar kitai keleivių grupei, priima valstybės institucijos. Jos privalo rasti lėšų kompensuoti vežėjams už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą.

Savivaldybių atstovai sprendžia, kokie maršrutai būtini keleiviams. Akivaizdu, kad nė vienas verslininkas nevažiuos tada, kai jam neapsimoka, kai yra mažai keleivių. Todėl už minėtų paslaugų teikimą ir privalo primokėti tie, kurie priima atitinkamus sprendimus bei įstatymus. Deja, jau ne pirmus metus mūsų įmonė, kaip ir didžioji dalis Lietuvos keleivių vežėjų, gauna tik menką dalį jai priklausančių lėšų. Todėl bendrovė milijonus skolinga Mokesčių inspekcijai, Sodrai, detalių, degalų tiekėjams ir pan. Dėl susidariusios situacijos visų pirma kenčia darbuotojai. Vėluoja atlyginimai, negauname kolektyvinėse sutartyse numatytų išmokų. Keleiviams negalime teikti tinkamų paslaugų.

– Tačiau žiniasklaidoje nuolat pasirodo informacija, kad bendrovės vairuotojų atlyginimai – gerokai didesni nei šalies vidurkis, kad uždirbate daugiau už kaimyninių šalių autobusų vairuotojus…

– Norint išlaikyti įmonėje kvalifikuotus darbuotojus, taip ir turi būti. Manau, kad mūsų vairuotojai – itin aukštos kvalifikacijos. Įmonėje yra net keliolikos įvairiausių rūšių autobusų ir troleibusų, kurių amžius – apie aštuoniolika metų. Taigi bendrovės darbuotojai juos visus privalo gebėti vairuoti ir prižiūrėti. Įgiję tokios patirties, tiek „Vilniaus viešojo transporto“ vairuotojai, tiek ir remontininkai galėtų įsidarbinti ir sėkmingai dirbti bet kurioje Europos šalyje, bet kokioje keleivinio transporto įmonėje. Ten, beje, viešojo transporto vairuotojų labai trūksta, o atlyginimai – gerokai didesni nei pas mus.

Derantis su įmonės vadovybe pavyko pasiekti, kad atlyginimai didėtų ilgėjant darbo stažui. Štai pradedantysis vairuotojas įmonėje uždirba apie pusantro tūkstančio litų. Tačiau po penkerių metų atlyginimas – jau apie 2 300 Lt. Didesnius atlyginimus gauna ir aukštesnę profesinę klasę turintys vairuotojai. Tokia skatinimo sistema padeda išsaugoti geriausius darbuotojus.

Šiuo metu su įmonės vadovybe bei savivaldybės atstovais deramės dėl naujos kolektyvinės sutarties. Tarp mūsų reikalavimų – suvienodinti atlyginimus autobusų bei troleibusų vairuotojams – iki šiol pastarieji uždirbdavo mažiau. Nepritariame kitos pusės siūlymui mažinti atlyginimus 10 proc. Manome, jog toks žingsnis galėtų stipriai smogti įmonei antruoju lazdos galu; jau dabar ne vienas vairuotojas pareiškė, jog, sumažėjus atlyginimui, ieškotųsi darbo kitur.

Kaip žinia, šalies ekonomika atsigauna, vis daugiau reikia tarptautiniais maršrutais krovinius gabenančioms įmonėms. Jų atstovai vilioja kvalifikuotus ir patyrusius mūsų darbuotojus. Sunku juos išlaikyti, kai tame sektoriuje atlyginimai keletą kartų didesni.

– Pastaruoju metu pasipylė gausybė skundų dėl nemandagių, šiurkščių ar net taisykles pažeidinėjančių vairuotojų. Ar iš tiesų prie autobusų vairo sėdi nekultūringi, neišsilavinę žmonės?

– Atvirkščiai. Visi mūsų vairuotojai mažų mažiausiai baigę vidurinę mokyklą. Nemažai dirbančiųjų – studijuojantys ar jau įgiję aukštąjį išsilavinimą. Be abejo, negaliu atsakyti už visus, tačiau didžioji dalis mūsų vairuotojų – kultūringi ir rūpestingi žmonės.

Skundų apie vairuotojų darbą sulaukiame nemažai. Baudžiant vairuotojus, dažnai laikomasi principo: keleivis visada teisus. Tačiau taip būna ne visada.

Didžioji skundų dalis – vairuotojas nepalaukė keleivio, vėlavo autobusas ar pan. Mūsų pareiga – ginti ir saugoti savo darbuotojus. Turime puikų teisininką, kuris padeda sprendžiant įvairius darbo ginčus. Kartais išspręsti vairuotojų bei keleivių konfliktus padeda ir autobusų salonuose sumontuotos vaizdo kameros. Niekada nepriimame sprendimo bausti griežtai, jei žmogus nusižengė pirmą kartą, jis gailisi, o jo nusižengimas – nesunkus. Visada suteikiame šansą žmogui pasitaisyti.

Be abejo, nekalbu apie alkoholį vartojusius ar itin šiurkščius pažeidimus ne pirmą kartą padariusius žmones. Tokių profesinės sąjungos negina.

– Ar galėtumėte teigti, jog vairuotojai verčiami nesilaikyti grafikų, skubėti, kad vienam ar kitam maršrutui įveikti laikas – nerealus, kad vairuotojai turi sėsti prie vairo nepailsėję?

– Reikėtų pripažinti, kad Vilniaus viešojo transporto pertvarką didžioji dalis vilniečių priėmė teigiamai. Žmonėms patinka greitieji maršrutai, kuriais reikiamą vietą galima pasiekti daug greičiau.

Tačiau problemų čia, be abejo, esama. Ne kartą sakiau: prieš patvirtinant vienus ar kitus grafikus, derėtų nustatyti realų maršruto įveikimo laiką. Deja, kol kas į šiuos pasiūlymus neatsižvelgiama. Pavyzdžiui, 6G maršruto autobusas nuo Žaliojo tilto iki Naujosios Vilnios privalo nuvažiuoti per 22 minutes. Maršrute – trylika stotelių. Be abejo, įveikti trasą per tiek laiko ne visada realu.

Įstatuose numatyta, kad autobusas negali vėluoti atvykti į stotelę daugiau nei tris minutes. Jei vairuotojas priverstas nesilaikyti grafiko dėl objektyvių priežasčių (spūstys, avarijos), jis turi tas priežastis nurodyti kelionės lape. Tokiu atveju vairuotojai nėra baudžiami. Jei įrašų kelionės lapuose būna daug, maršrutai privalo būti ir yra koreguojami.

Nuolat kontroliuojame, kad vairuotojai nedirbtų viršvalandžių. Derėtų pabrėžti, jog kartais netgi tenka prilaikyti žmones, pageidaujančius dirbti kone dvidešimt keturias valandas per parą. Kaip ir didžioji dalis Lietuvos gyventojų, taip ir mūsų darbuotojai turi pasiėmę paskolas būstui ar kitiems didesniems pirkiniams. Taigi dirbti ir uždirbti dažnai jie pageidauja kaip įmanoma daugiau. Kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad vairuotojas gali per metus dirbti ne daugiau kaip 180 valandų viršvalandžių. Stengiamės, kad tiek administracija, tiek ir darbuotojai šios taisyklės laikytųsi.

– Iš viso bendrovėje „Vilniaus viešasis transportas“ yra trys profesinės sąjungos. Kaip pasiskirstę nariai, kokiai darbuotojų daliai atstovaujate?

– Mūsų profesinė sąjunga vienija apie pusantro tūkstančio narių. Dvi likusios – šiek tiek daugiau nei šimtą. Iš viso įmonėje dirba apie 2 300 darbuotojų.

Tai, kad bendrovės darbuotojai pasitiki mumis, rodo ir komisijos naujai kolektyvinei sutarčiai rengti rinkimų rezultatai. Mes gavome 98 vietas, o kitos profesinės sąjungos – aštuonias.

Šiuo metu jau baigėme derėtis dėl didžiosios dalies sutarties punktų. Kaip minėjau, nesutariame tik dėl atlyginimų mažinimo. Mums sakoma, kad atlyginimų didinti nėra iš ko. Tačiau, savivaldybės atstovų teigimu, pasitraukus iš miesto privatiems vežėjams, įmonės įplaukos padidėjo maždaug 15 proc. Prie gerovės kilimo turėjo prisidėti ir PVM lengvatų viešajam transportui grąžinimas. Taigi esame įsitikinę, kad rezervų bent jau nemažinti mūsų darbuotojams atlyginimų yra.

Be to, siekiame, kad sutartyje liktų punktas ir dėl rūpinimosi darbuotojų sveikata, poilsiu ir kultūriniu gyvenimu. ES aktuose numatyta, kad šiai sričiai galima skirti iki 5 proc. įmonės mokos fondo. Mes deramės, kad būtų palikta bent 0,2 proc. Manau, kad ir dėmesys darbuotojų sveikatai bei poilsiui padėtų išsaugoti įmonėje kvalifikuotus darbuotojus.

Tarp mūsų reikalavimų, kaip jau minėjau, didinti atlyginimus priklausomai nuo kvalifikacijos ir darbo stažo. Šioje situacijoje labiausiai išloštų troleibusų vairuotojai; didžioji dalis jų dirba daug metų, taigi ir atlyginimai jiems didėtų labiausiai.

– Bendrovės profesinių sąjungų atstovai vis dažniau prabyla apie dar vieną savo nuomonės reiškimo būdą – streikus. Vieną iš jūsų planuotų streikų teismas pripažino neteisėtu. Ar prireikus žadate naudoti šią drastišką priemonę?

– Streiką, kuris turėjo įvykti 2012-ųjų lapkričio 20-ąją, rengėme atsižvelgdami tiek į Darbo Kodekso, tiek ir į visų teisės aktų nuostatas. Deja, teismas pripažino, kad jis būtų buvęs neteisėtas. Šį sprendimą apskundėme Aukščiausiajam teismui ir dabar laukiame jo sprendimo. Nuleisti rankų neketiname – šiuo klausimu eisime iki Strasbūro teismo. Darbuotojai privalo turėti teisę reikšti savo nuomonę net ir kraštutiniais būdais.

Manome, jog į gatves neišvažiavę autobusai bei troleibusai – drastiškas, bet veiksmingas būdas atkreipti akcininko – šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybės – vadovų dėmesį į mūsų problemas. Taigi tikrai neatsisakome skelbti streikus ir ateityje.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka

rašyti komentarą

0 komentarų

Komentarų nėra

Jūs galite pradėti diskusiją.

Komentuoti

Jūsų duomenys saugūs! Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Taip pat kiti duomenys nebus platinami trečiosioms šalims.
Visi laukeliai privalomi.