Pastaruoju metu daugelyje šalių – ypač didžiuosiuose miestuose, vyrauja panašios problemos: didelės transporto spūstys, užterštas oras, nepakankamas keleivių, kurie naudojasi viešuoju transportu, skaičius. Signalų, skatinančių keisti žmones savo netinkamus, o kartais net ir žalingus įpročius tikrai gausu: didelės kuro kainos, automobilių stovėjimo vietų trūkumas ne tik miestų centrinėse dalyse, bet ir nuošalesnėse, vis daugiau ribojamas ir apmokestinamas judėjimas transportu miestų centruose, ligos, susijusios su nepakankamu fiziniu krūviu ir pan.
Problema sprendžiama visais lygiais: egzistuoja įvairios programos ir fondai, rengiami judumo planai, apimantys Park & Ride, Bike & Ride ir panašias sistemas, prisideda vyriausybė, savivaldybės, vežėjai. Bet, galimai, nepakankamai, jei tos problemos sprendžiasi taip lėtai.
Eurostato duomenimis, ES automobilį turi kas antras pilietis. Vien mūsų šalyje, LR statistikos departamento duomenimis (sutrump. LRSDD, 2018), 2016 m. registruotų individualių lengvųjų automobilių buvo daugiau nei 1 145 000, taigi skaičiai įspūdingi: 1000 gyventojų tenka net 402 lengvieji automobiliai. Šiaulių apskrityje individualių lengvųjų automobilių yra 104 672, o t. y. daugiau nei Šiaulių miesto gyventojų apskritai. Apskrityje 1000 gyventojų tenka 387 lengvieji (LRSDD, 2018). Taigi nuolat tokią statistiką lydi ir diskusijos apie viešąjį transportą, kitaip tariant – kaip persodinti žmones iš savo transporto į viešąjį?
Šalia įvairiausių būdų, dažnai pasvarstoma ir apie visai nemokamą viešąjį transportą. Egzistuoja pakankamai pavyzdžių iš miestų ar šalių, kur viešasis transportas visada nemokamas, ne tik, pavyzdžiui „Dieną be automobilio“ (2017 rugsėjo 22 d. nemokamos kelionės buvo Vilniaus ir Klaipėdos vairuotojams, o Kaune – visiems norintiems). Arčiausiai mūsų miesto esantis pavyzdys, be abejonės, Talino miestas, kur nuo 2013 metų visi registruoti Talino gyventojai turi teisę viešuoju transportu naudotis nemokamai. Tačiau tyrimai rodo, kad paklausą viešojo transporto tai padidino nedaug, ir ką akcentuoja visi ekspertai – į viešąjį transportą susėdo pėstieji, kurie įprastai daugiau vaikščiojo pėsčiomis ar važiavo dviračiu, bet ne tie, kurie važiavo automobiliu ir yra mažai jautrūs kainų pokyčiams. Būtent šis segmentas yra svarbiausias, siekiant spręsti minėtas straipsnio pradžioje problemas. Be to, kaip teigia Joe Pinsker (2015), apžvelgdamas skirtingas transporto tyrimų ataskaitas iš skirtingų šalių ir regionų, dėl nemokamo keliavimo viešuoju transportu, toks metodas (nemokamas važiavimas) be abejonės pritraukia daugiau keleivių, bet tikrai ne tų, dėl kurių tai yra daroma.
Beje, šis keleivių pritraukimo būdas bandomas jau senokai: pastarasis autorius cituoja dar 1970- taisiais atliktą eksperimentą Romoje, kai nemokamai Romos gyventojai keliavo namo net „dėl pusės lėkštės spagečių pietų metu“. Vaikai, kurie nieko neveikė dienos metu, važinėjo autobusais pirmyn ir atgal tik dėl to, kad tai nieko nekainavo. Autobusai buvo nešvarūs, nuniokoti ir brangiai kainavęs eksperimentas nutrauktas po pusės metų. 1997 m. Belgijoje, Hasselt mieste, taip pat tam tikrą laiką keleiviai važiavo nemokamai, nors tokių važiuojančių skaičius augo, tačiau dėl biudžeto problemų miestas vėl grįžo prie apmokestinto važiavimo, tačiau vis dar nemokamai keliauja senjorai, jaunimas ir asmenys, gaunantys socialines išmokas, teigia Sulev Vedler (2014), vienas iš Citiscope autorių. Na, o pvz., Singapūre nemokamai galima važiuoti anksti ryte, kad išvengti rytinių spūsčių.
Panašias išvadas darė dar 2002 m. ir kita autorė – Jennifer S. Perone Transporto tyrimų ataskaitoje, kur pažymėjo, kad nemokamas važiavimas padidino vandalizmo, nusikaltimų atvejų skaičių viešajame transporte, kitaip tariant keleivių skaičius augo dėl „netinkamo kontingento“ (angl. „wrong crowd“), tuo būdu toks sprendimas atgrasė anksčiau važiavusius keleivius viešuoju transportu, menkino viešojo transporto įvaizdį, jau nekalbant apie didžiulius fizinius ir finansinius nuostolius.
Sėkmingais J. S. Pinsker savo publikacijoje TheAtlantic.com (angl. „The Atlantic“) žurnale vadina tik tuos bandymus, kurie buvo analizuojami ir tiriami 2012 metais, bet ne dideliuose miestuose, o mažose bendruomenėse, pvz., JAV nemokamas vykimas į Koledžų miestelius, į didmiesčių centrus, kurortiniuose miestuose sezono metu. Taigi, panašu, kad absoliučiai tinkamos visuminės priemonės nėra, ir tas nemokamas keliavimas tinkamas išskirtiniams segmentams, galbūt mažiau pajamų gaunantiems.
Be to, problemos sprendimas turėtų būti kompleksinis, apimantis ne tik viešojo transporto prioriteto suteikimą sankryžose, miestų centruose – eisme, geresnį informacijos keleiviams pateikimą realiuoju laiku stotelėse ir IT įrenginiuose, Park & Ride ir pan. sistemų įdiegimą, bet ir naujų ekologiškų transporto priemonių gausesnį įsigijimą ir t.t. Panašu, kad tai neišsemiama tema. Tačiau pamąstykime nuoširdžiai ir patys, kas asmeniškai mus priverstų išlipti iš savo individualių automobilių šiai dienai labiausiai? Pasiūlymų visada laukiame busturas@busturas.lt.
Busturo informacija
Linos Jakubauskienės nuotrauka
