1931-ųjų balandžio 17 d. bendrame autobusų savininkų susirinkime buvo priimtas sprendimas stabdyti autobusų susisiekimą tarp Vilniaus ir provincijos, nes, vadovaujantis kelių fondo įstatymu, jie negalėjo susimokėti mokesčių.
1931 m. pavasarį Lenkijos vyriausybė, norėdama sureguliuoti konkurenciją tarp autobusų ir geležinkelių, išleido „kelių fondo” įstatymą, kuriame buvo numatyta, kad autobusų savininkai privalės mokėti 1/5 dalį mokesčių nuo parduotų bilietų.
Prieš 90 metų, kada šveicarai pradėjo bendradarbiauti su Vilniaus Magistratu, Kauno valdžia jau planavo kaip įdiegti miesto viešajame susisiekime elektrinius autobusus.
1931 m. vasario mėnesį savaitraštyje RYGOS BALSAS paskelbta žinutė, kad SAURER (tekste padaryta klaida) firma siūlo Vilniaus Magistratui „išmeksfaltuoti” gatves, žinoma tik tas, kuriomis važinės autobusai.
1931-ųjų žurnale „Lietuvos rinka“ paskelbtas straipsnis apie tuometę Lietuvos automobilių ir motociklų rinką 1929-1930 m. Jame yra ir informacijos apie to meto autobusus.
1931 m. gruodžio mėn. 13 d. laikraštyje „Šiaurės Lietuva” buvo paskelbtas autobusų susisiekimo tvarkaraštis, kuris įsigaliojo nuo 1932 m. sausio 1 d.
Patikimas, tvirtas ir saugus – toks „Mercedes-Benz Vito“ skaičiuoja jau ketvirtį amžiaus nuo tada, kai buvo pirmą kartą pristatytas kaip erdvus ir daugelio poreikius tenkinantis mikroautobusas. Bėgant metams gerokai pasikeitė
1929 m. birželio mėn. 25 d. „Vyriausybės Žiniose“ paskelbtas įstatymas, kuris reguliavo eismą naudojantis „sauskeliais“.
Tarpukario Lietuvos ūkis vystėsi gana sparčiai. Atsirado vis daugiau automobilių, tarp jų – ir autobusų.
Kaip matome iš tarpukario spaudos, jau tuo metu būta konkurencijos tarp keleivių vežėjų autobusais ir geležinkeliu.
