Kas iš tikrųjų tas „viešasis interesas?

lapkričio 06 05:19 2019 Spausdinti straipsnį Keleivinio transporto problematika Lankytojai Patirtis

Spalio 28 dieną Seime vyko konferencija intriguojančiu pavadinimu „Kaip apsaugoti viešąjį interesą nuo „viešojo intereso gynėjų“? Pasak organizatorių, visuomenės ar viešasis interesas yra vienas iš demokratijos principų, tačiau kol kas ši sąvoka nėra tiksliai apibrėžta. Vieni dalyviai tai vertino kaip trūkumą, nes tuomet dažnai neaiškūs paties gynimo tikslai ir galimi rezultatai. Kiti tai pateikė, kaip privalumą, nes tai reiškia, kad viešasis interesas nėra apribotas ir gali būti plačiai taikytinas. Paaiškėjo, kad nesant visuotino sutarimo atskiros žinybos įsiveda savo apibrėžimus ir taip bando vertinti įvairius visuomenėje vykstančius procesus.

 

Stebint konferenciją buvo galima pastebėti tris socialinius sluoksnius, kurių interesai susiduria, kai kalbama apie „viešojo“ intereso gynimą:

Pirmoji (iniciatoriai) – tai valstybės ar savivaldos įstaigos, kurios privalo organizuoti viešąsias paslaugas, arba verslininkai, kurie siekia pelno statant objektus, teikiant viešąsias paslaugas ar pan.

Antroji (gynėjai) – tai įvairios visuomeninės organizacijos ar pavieniai aktyvistai, nuoširdžiai ar „už pinigus“ besirūpinantys savo ar tikrai viešuoju interesu.

Trečioji (arbitrai) – tai valstybės ar savivaldos įstaigos, priimančios galutinius sprendimus, išduodančios leidimus, licencijas ar pan., kitaip sakant, nustatančios „žaidimo taisykles“ .

Nesunkiai galima įvertinti kiek resursų, potencialo ir motyvacijos turi atskiri šio proceso dalyviai. Pavyzdžiui, ginčijantis dėl „viešojo“ intereso brangiems juristams ar perkamai žiniasklaidai, atsvara yra tik už menką algą dirbantys valdininkai, visuomenės aktyvistai ir… sąžinė. Arbitrams reikia aiškių kriterijų ir atsakomybės už savo sprendimus. Bet jei nei vieno, nei kito nėra pakankamai, tuomet lieka kompetencija ir sąžinė. Tad rezultatai gali būti įvairūs, pavyzdžių yra daug ir įvairių.

Labai charakteringas pavyzdys, kaip vyksta viešojo intereso „gynimas“ savivaldybėms organizuoti pavestame šilumos ūkyje. Į šį ūkį, prisidengdami gražiais lozungais ir „tikslais“, nuolat veržiasi verslininkai, nes, matyt, tikimasi lengvos duonos (su gera sviesto porcija). Pradžioje tai buvo nuomininkai, kurie siekė valdyti šilumos ūkį be aiškių sutarčių ir konkrečių kriterijų, vėliau atsirado nepriklausomi šilumos gamintojai, kurie pakoregavo žaidimo taisykles taip, kaip jiems patogiau – t.y. pelningiau. Daugiabučių privatūs administratoriai taip pat rūpinasi, kaip patikimai surinkti pinigus ir kad kuo mažiau tektų įsipareigojimų bei atsakomybės ir pan. Tuo stebėtis neverta, nes privataus verslo interesas – kuo didesnis pelnas, o deklaruojamas rūpinimasis „viešuoju interesu“ tai priedanga, gal įtikinanti tik kai kuriuos arbitrus. Suprantama, kad tokioje situacijoje gali padėti tik labai principingas ir kompetentingas politikų ir valdininkų analitinis požiūris bei darbas, nustatant tvarkas, pamatuojamus kriterijus ir kitas taisykles, kurios padėtų realiai pasverti tikrąją privataus kapitalo veiklos naudą tai pačiai visuomenei. Kad to dažnai nedaroma, akivaizdžiai liudija teisminiai ir arbitražiniai procesai vykstantys tarp savivaldybių, kaip šilumos tiekimo infrastruktūros savininkų, ir nuomininkų, kurie daug metų naudojosi jiems išnuomotu turtu. Tokiose neskaidriose situacijose prastai pasibaigusių procesų pasekmės vis tiek tenka savivaldai, jų valdomoms įmonėms ir, žinoma, piliečiams. Štai tuomet ir kyla klausimas – koks yra skirtumas tarp privataus ir viešojo kapitalo, kai kalbame apie viešąjį interesą, kas už ką atsako ir kas galimai srėbs prisvilusią košę.

Privatūs žaidėjai dažnai naudoja klišę – visuomeninis sektorius neefektyvus – reikia įsileisti privatų investuotoją ar operatorių ir problemos bus išspręstos. Paskutinį kartą šį triuką šilumos ūkyje panaudojo nepriklausomų šilumos gamintojų (NŠG) nusamdyti „ekspertai“. Kaltindami savivaldybių valdomus šilumos tiekėjus, kad jie neefektyviai gamina šilumą, kad reikia sukurti konkurenciją, matyt, siekia juos išstumti iš rinkos ir šiluma dėl to atpigs. Tačiau, bent kiek atidžiau panagrinėjus NŠG veiklą, akivaizdu, kad privatus investuotojas siekia kuo greitesnio ir kuo didesnio pelno, tam panaudodamas bet kokias galimybes, tame tarpe ir silpną bei paviršutinišką valstybės administravimo sistemą. Konkuruojant tais pačiais įrenginiais, naudojant tą patį biokurą, tačiau išplėtus administracinį valymo aparatą, kai šiluma gaminama ne vienoje, o dešimtyje smulkių katilinių, sunku tikėtis efektyvumo. Bėda tame, kad niekas rimtai net neskaičiuoja, kiek tokia „konkurencija“ kainuoja, kiek reikia lėšų išskaidytą ūkų išlaikyti ir koks čia iš tikrųjų yra „viešasis“ interesas. Visuomenei daro įspūdį emocija (lozungai), bet ne analitiniai nuobodūs skaičiai, todėl net valdžios įstaigos dažnai užkimba ant tokios meškerės. Juo labiau, kad gabūs analitikai dirba verslo struktūrose, bet ne valdžios įstaigose už menką algą.

Konkurencija tarp viešosios nuosavybės ir privataus kapitalo įmonių gali turėti radikaliai priešingų pasekmių „viešajam“ interesui. Įsivaizduokime, kad dėl „veiksmingos“ konkurencijos tenka uždaryti jau veikiančią katilinę ar elektrinę, visą energijos gamybą perduodant „už tvoros“ privačiai įmonei. Tai įmanoma, jei pastaroji pasiūlo savo produkciją tik per plauką pigiau, kad ir laikinai. Triumfuoja konkurencijos šalininkai, o kam teks finansiniai nuostoliai uždaromos viešosios įmonės? Juk paimtos paskolos, palūkanos, įvairios eksploatacinės ir uždarymo išlaidos niekur nedingtų. Nekalbant apie tai, kad viešosios įmonės pelnas panaudojamas toliau vystyti įmonės ar viso miesto infrastruktūrą, tuo tarpu privatininkas savo pelną gali panaudoti ar išvežti kur tik nori. Panašiai, galima būtų palyginti ir fiskalinę naudą, savivaldybės įmonės kuriamą netiesioginę pridėtinę vertę miestui, teikiamas kitas viešąsias paslaugas ir t.t.

Akivaizdu, kad valdžios įstaigų siauri ir fragmentuoti sprendimai, neatsižvelgiant į pilnąją ar kompleksinę naudą „viešajam interesui“ gali padaryti daugiau žalos, negu naudos. Kad tai pasverti ir įvertinti – reikia gilios analitikos, strateginio požiūrio, suinteresuotumo ir aktyvumo. Galima tik nujausti kurioje pusėje yra daugiau tokio potencialo.

Išvada – „viešasis interesas“ neturėtų būti naudojamas tik siaurų ir trumpalaikių interesų priedangai. Tačiau, kad jį giliai ir plačiai įvertinti reikia atsakingų bei kompetentingų specialistų ir įstaigų. Gal nuo to reikia ir pradėti? Savivaldybės labiausiai ir realiausiai atsakingos už savo veiklą prieš gyventojus, tačiau stiprių specialistų negali būti kiekviename miestelyje. „Viešojo“ intereso užtikrinimui būtina šių dviejų institutų sąveika ar bendradarbiavimas. Ar tai efektyviai vyksta?

 

Šiaulių miesto savivaldybės informacija

Linos Jakubauskienės nuotrauka