Kasdien važinėjančių viešuoju transportu moksleivių laiškai vairuotojams

Bendrovė „Kauno autobusai“ įteikė padėkas ir dovanėles Kauno miesto moksleiviams, dalyvavusiems konkurse „Laiškas vairuotojui“. Konkursą surengė Kauno Algio Žikevičiaus saugaus vaiko mokykla.

Bendrovės darbuotojai perskaitė 23 geriausius moksleivių rašinius ir įvertino juos „pažymiais“ nuo vieno iki dešimties balų. Tokiu būdu buvo išrinkti trys labiausiai patikę laiškai, skirti viešojo transporto vairuotojams. Komisija, vadovaujama Administracijos ir personalo departamento vadovo Mindaugo Grigelio, nusprendė visus tris laiškus vertinti vienodai, neišskiriant, kuris geriausias, o kuris galėtų būti vertas trečios vietos.

Teikdamas padėkas, M. Grigelis moksleiviams pacitavo garsaus rašytojo Ernesto Hemingvėjaus žodžius, kad „nėra pasauly sunkesnio darbo negu rašyti paprastą, sąžiningą prozą apie paprastą žmogų.” Padėkos už nuoširdžiai ir atsakingai parinktus žodžius vairuotojui ir išreikštą padėką už pastangas vairuoti rūpestingai ir saugiai, mandagiai ir kultūringai aptarnauti keleivius, buvo skirtos Kauno Pilėnų pagrindinės mokyklos 8 B klasės mokiniui Žygimantui Česnovui, Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinės mokyklos 8 klasės mokinei Gustei Deksnytei ir Kauno Bernardo Brazdžionio mokyklos-daugiafunkcinio centro 7A klasės mokiniui Robertui Tijūšui.

Keleivės ir aštuntos klasės mokinės Gustės Deksnytės laiškas

Mielas autobuso vairuotojau, vos ne kasdien tenka važiuoti Jūsų vairuojama transporto priemone, todėl nutariau parašyti Jums laišką.

Aš suprantu, kad vairuotojo darbas nėra lengvas, erzina mašinų „kamščiai“ ir duobėtos gatvės, o Jūs turite laikytis maršruto tvarkaraščio ir atvykti laiku į sustojimus. Tačiau taip norėtųsi matyti Jus dažniau besišypsantį įlipančiam keleiviui,juk taip malonu išgirsti „labas rytas“. Ir tikrai nereikia pykti ant keleivio, jei jis pirkdamas bilietą pažėrė baltų centų krūvelę ar padavė stambią kupiūrą. Juk tamstos piktas burbtelėjimas, kad neturite grąžos, gali sugadinti nuotaiką visai dienai, o išgirdęs klausimą: „kur važiuoja šis autobusas?“- nežiūrėkite į žmogų kaip į kvailį ir ne bumbėkite, kad ,,kaip visada”, o paaiškinkite, nes galbūt jis nėra šio miesto nuolatinis gyventojas arba neseniai pradėjo studijuoti šiame mieste. Norėtųsi dažniau matyti, kaip Jūs padedate įlipti į autobusą senyvo amžiaus ar neįgaliam žmogui. Manau, kad šis poelgis parodytų Jūsų gerą širdį ir supratingumą.

Noriu padėkoti Jums už tai, kad palaukiate tų žmonių (žinoma, ir manęs), kurie paknopstom atbėga iki autobuso, ir neužtrenkiate jiems prieš pat nosį durų, nes tuomet belieka tik beviltiškai, vos atgaunant kvapą atsidusti, pakeiksnoti Jus mintyse ir laukti kito autobuso. Linkiu, kad šie du tūkstančiai penkioliktieji metai būtų geresni, nes gatvėse duobių mažėja, naujų autobusų daugėja ir įvedus eurą keleiviai rečiau pirks bilietus autobuse.

Nuolatinio keleivio Roberto Tijūšo laiškas Kauno viešojo transporto vairuotojui/ai

Norėčiau Jums padėkoti visų žmonių, kuriuos Jūs vežate, vardu. Ačiū už Jūsų mandagumą, nuoširdumą bei šypseną. Kada tik įlipu į autobusą, pamatau Jus šypsantis, ir man pačiam pasidaro maloniau važiuoti. Dėkoju už Jūsų nuostabų vairavimą bei autobuso švarą. Labai malonu, kai atsisėdi ant švarios sėdynės ir važiuoji visą kelią ramiai ir patogiai. Dar dėkoju, kad lietingą dieną, kai gatvėje pilna balų, pristabdote, kad neaptaškytumėte žmonių, stovinčių šaligatvyje. Ir kad sustojate prie perėjos, kad aš su kitais vaikais saugiai galėtume pereiti. Labai ačiū, kad palaukiate žmonių, kai jie nespėja. Man irgi taip ne kartą buvo, bet manęs palaukė vairuotojas, todėl suspėjau įlipti į autobusą. Jei būčiau pavėlavęs į mokyklą, gaučiau pylos nuo mokytojos. Dar norėčiau padėkoti, kad visuomet laikotės grafiko ir visada atvažiuojate laiku.

Viską apibendrinus, Jūs įdedate labai daug darbo bei pastangų vairuodami bet kurią viešojo transporto priemonę. Nesvarbu, ar tai mažylis mikroautobusas, ar didžiulis autobusas, ar troleibusas, svarbu, kad Jūs padedate šiai mažytei valstybei didėti. Jūs keičiate Lietuvos likimą į geresnę pusę kiekvieną dieną tik nusišypsodami keleiviui, kuris įlipa arba išlipa. Šypsena galėtų pakeisti kiekvieno žmogaus, net ir paties liūdniausio dieną, tad nenustokite šypsotis.

Galėčiau Jums dėkoti ir dėkoti, bet aš rašau dėl to, kad Jūs (vairuotojau/vairuotoja) esate labai svarbūs šiai bendruomenei. Kas mes be Jūsų? Be Jūsų mes visur vėluotumėme ir nuolat būtume nepatenkinti ir pikti. Neabejokite, Jūsų darbas tikrai yra svarbus Lietuvai, todėl taip pat ir Jūs esate svarbus. Noriu padėkoti, kad padedate Lietuvai tapti dar saugesnei!

Žygimanto Česnovo laiškas nepažįstamam vairuotojui

Tau rašau aš, aštuntos klasės mokinys, taigi, paauglys – pats pavojingiausias eismo dalyvis. Tai, aišku, nereiškia, kad visi paaugliai dažnai puolam po ratais, bet… Mūsų mintys užimtos įvairiomis jaunatviškomis problemomis, tai galim ir per gatvę ne vietoj peršuoliuoti, ir prieš mašiną išbėgti. O dar yra ir toks variantas, kaip „ekstrymo“ paieškos, t.y. neapgalvoto, nenuspėjamo ir pavojingo rizikavimo…

Taigi, norėčiau su Tavimi padiskutuoti apie vairuotojų ir pėsčiųjų santykius kelyje, kitaip tariant, apie saugų ir kultūringą eismą. Yra dvi pozicijos: vairuotojo ir pėsčiojo. Kadangi aš kol kas esu pėstysis, tai pradėsim nuo pėsčiojo. Pripažinkim, kad į vairuotoją mes žiūrim kaip į potencialų priešą: „Žiūrėk, kur važiuoji, aptaškei!“ arba „Kur čia brukiesi, gal dega!“ (Kai pats tuo tarpu leki, kad ir per perėją, bet jau šviesa tai nebe žalia…). Na, o dabar vairuotojai: „Bobutė geriau jau namie sau sėdėtų, o ne per perėjas vėžlio žingsniu šliaužtų!“ arba „Ką, negali palaukt ir praleist mašinų, tai kas, kad perėja…“

Na o Tu, mano nepažįstamas vairuotojau, esi šiek tiek kitoks. Artėjant perėjai, Tu visada pristabdai, nors lyg ir niekas neina (o ką gali žinoti, gal staiga iššoks kas nors). Nedrįstančius žengti padrąsini galvos linktelėjimu arba parodai ranka, kad eitų. Nors ir labai skubi, Tu nešoki iš vietos, kai jau, rodos, visi perėjo, nes kas nors gali žengtelti atgal ar eidamas suklupti. Tu visada atsargiai apvažiuoji sustojusias mašinas bei autobusus (o gal koks neatsarguolis sugalvos ten, kur nereikia, iššokti) ir, aišku, Tu gerbi kitus vairuotojus.

Suprantu, kad man iki galimybės tapti vairuotoju jau nebe taip ir toli. Taigi, nepažįstamasis vairuotojau, aš tikiuosi, kad būsiu būtent toks vairuotojas kaip Tu. Todėl nesakau Tau „viso gero“, o sakau „iki pasimatymo“!

Ramunė Tarandė

UAB „Kauno autobusai“ viešųjų ryšių specialistė