Keleivių vežėjai: šalies kelių būklė – kritinė

birželio 01 04:10 2015 Spausdinti straipsnį Keleivinio transporto problematika Lankytojai

kelias-vaivorKeleivių vežėjai jau ne vienerius metus piktinasi dėl nuolat prastėjančios šalies kelių būklės. Pasak jų, net ir mokami keliai netapo geresni.

Duobėti, neprižiūrimi keliai laužo autobusus, kenkia vežėjų teikiamos paslaugos kokybei ir nepadeda į viešąjį transportą pritraukti daugiau keleivių. Apie tai, kodėl neblogai išplėtota kelių infrastruktūra garsėjusi Lietuva pamažu tampa autsaidere net tarp artimiausių kaimynių, kalbamės su asociacijos „Lietuvos keliai“ prezidentu Rimvydu GRADAUSKU.

– Šiek tiek pristatykite savo asociaciją, kiek narių vienijate, kokius darbus dirbate.

– Į asociaciją „Lietuvos keliai“ susibūrusios svarbiausios kelių ir tiltų tiesimo, projektavimo, specializuotų kelių darbų ir keliams reikalingų medžiagų ruošimo įmonės jau du dešimtmečius Lietuvoje atlieka pagrindinius kelių tiesimo darbus.

Mūsų kompetencija – tiesti, rekonstruoti bei taisyti kelius. Asociacijai priklausančios kelių tiesimo įmonės atlieka apie 90 proc. šaliai reikalingų transporto infrastruktūros darbų, taip pat kelių tiesimo darbus ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Latvijoje.

Pastaruoju metu kelininkai traukiasi iš Rusijos, konkrečiai – iš Kaliningrado srities, nebesvarstome ten įgyvendinamų projektų. Kaimyninės šalies privengdavome ir anksčiau, dabartinė politika visai nebeskatina bendradarbiavimo.

– Ko trūksta, kad Lietuvos keliai būtų tvarkomi geriau?

– Šiuo metu keliams tiesti bei remontuoti skiriamas finansavimas labai menkas. Galėčiau teigti: keliai ne tobulinami bei tvarkomi, o nugyvenami. Nepakanka lėšų net išlaikyti bei prižiūrėti dabartinį kelių tinklą. Lietuvą pastaruoju metu aplenkė artimiausios kaimynės – net ir Lenkija, ilgą laiką garsėjusi itin prastais keliais. Šioje šalyje situacija gerėja ne dienomis, bet valandomis. Atsilikome ir nuo estų.

Valdžia turėtų suprasti: dėl prastų kelių kenčia šalies ekonomika. Kokia svarbi tinkama kelių infrastruktūra, rodo Lenkijos pavyzdys. Pradėję darbus, kaimynai nė nemano sustoti. Lenkijos valdžia infrastruktūriniams projektams įgyvendinti skolinasi pinigus iš piliečių, moka jiems neblogas palūkanas. Ką reiškia gera valdžios valia, rodo neatpažįstamai per keletą metų pasikeitę Lenkijos keliai.

Iki 2020-ųjų lenkai nuties keturių juostų kelią iki Kalvarijos. Kaip atrodysime, jei iš Lietuvos pusės tebebus tas pats dabartinis krovininių automobilių išduobtas „Via Baltica“? Jei lėšų keliams nebus skiriama pakankamai, vargu ar bus kitaip.

– Keliams tiesti nemažai pinigų skirta iš ES lėšų. Buvo metas, kai keliai buvo tvarkomi iš esmės…

– Nuo 2009-ųjų krizės ir vadinamosios naktinės mokesčių reformos situacija vis prastėja. Tuomet dalis keliams tiesti bei tvarkyti skirtų pinigų paimta „bendrosioms valstybės reikmėms“. Kam konkrečiai – atsakymo taip ir nesulaukėme. Be abejo, tokia formuluotė, leidžianti nesilaikyti biudžeto sandaros, labai patogi valdžios atstovams.

Praėjusį pavasarį biudžetas keliams buvo padidintas, o rudenį vėl 86 mln. eurų atiteko toms pačioms „valstybės reikmėms“. Tokiu būdu per visą laikotarpį pradingo jau du milijardai litų, skirtų keliams tvarkyti bei prižiūrėti. Tai reikštų, jog net dvejus metus kelių tvarkymas bei tiesimas nebuvo finansuojamas.

Kol kas pernelyg maža dalis atliekamų darbų tenka savivaldybėms. Šiuo metu savivaldybėms skiriama apie 30 proc. lėšų iš Kelių priežiūros ir plėtros programos. Svarbu, kad keliams prižiūrėti pinigai būtų tinkamai administruojami, lėšos nukeliautų ten, kur reikia.

65 proc. degalų akcizo lėšų skiriama kelių priežiūros programoms įgyvendinti. Tačiau toli gražu ne visi pinigai patenka ten, kur turėtų. Vėl tas pats poėmis „valstybės reikmėms“… Formulė labai patogi, ja mielai naudojasi visos vyriausybės.

– Tačiau pinigai vis dėlto skiriami. Ar visada finansuojami būtiniausi projektai?

– Toli gražu ne visi įgyvendinami projektai yra būtini. Pavyzdys galėtų būti Goštauto viadukas Vilniuje – jam pradėjus veikti pasirodė, jog jis nėra toks efektyvus, kaip buvo tikėtasi, investicijos nebuvo vertos rezultato. Be to, konkursą laimėjusi įmonė viaduką tiesė ilgiau nei buvo numatyta, tad padidėjo ir išlaidos statybos darbams.

Priešingas pavyzdys – apvažiavimas prie IKEA parduotuvės Vilniuje, kuris buvo įrengtas vos per tris mėnesius. Nors mazgas sudėtingas, tačiau darbai atlikti be priekaištų.

Šiuo metu susiklosčiusi tokia praktika: viešųjų pirkimų konkursą laimi rangovas, pateikęs pigiausią pasiūlymą. Tai ne visada racionalu. Galbūt verta būtų rinktis ne mažiausią kainą, o racionaliausią pasiūlytą sprendimą. Kaip sako liaudies išmintis, šykštus moka du kartus. Dažnai valdžios atstovai bijo priimti sprendimus, kurie būtų tinkamesni. Kartais brangesnis projektas būna kur kas efektyvesnis, tačiau jam pasirinkti reikia drąsos, reikia nebijoti imtis iniciatyvos.

Dar viena problema – tarp kelius tvarkančių įmonių klestinti nesveika konkurencija. Viešųjų pirkimų konkursai skundžiami, vidinė konkurencija didžiulė, norinčių dirbti daug, o projektų – pernelyg mažai. Į rinką braunasi neaiškus kapitalas, kainų dempingavimas iškraipo rinką. Prastas rangovas projektus įgyvendina ilgai, tai didina išlaidas. Ne paslaptis, jog dažnu atveju rangovas ieško įvairių būdų užsidirbti papildomai. Visa tai neprisideda prie kelių kokybės.

– Ar manote, kad keleivių vežėjų pretenzijos kelininkams yra pagrįstos?

– Nenuostabu, kad Lietuvos kelių būklė ypač rūpi keleivių vežėjams. Krovininkai dirba užsienyje, o keleivininkai – daugiausiai Lietuvoje. Mes, kelininkai, norėtume daugiau paramos iš keleivių vežėjų derantis su valdžios institucijomis dėl tinkamo kelių finansavimo.

Prašytume keleivininkų bendruomenės daugiau pilietiškumo: kelių tiesimo bei tvarkymo darbai skirti jums, mokesčius mokate jūs, taigi turite teisę pareikalauti kokybės. Esame toje pačioje barikadų pusėje.

Jei investicijų bus skiriama daugiau, ir keliai bus geresni. Visi žinome, jog 2014-2020 m. finansavimo laikotarpiu keliams skirtos ES lėšos nedidelės. Be to, pinigus tenka dalintis su geležinkeliu. Štai 2007-2013 m. laikotarpiu skiriamų lėšų santykis sudarė 50:50. Ar tokios proporcijos – teisingos? Kiek žmonių naudojasi vežėjų geležinkeliu paslaugomis ir kiek važinėja keliais? Skaičiai, manau, nelygintini.

Per tą laiką, kol keliai nebuvo tvarkomi, žvyrkeliai jau tapo gruntkeliais, jų nebeįmanoma greideriuoti. Asfaltas, daug metų neremontuotas, virsta žvyrkeliu.  Situacija nuolat prastėja.

Kyla klausimas, ar valstybės lėšos paskirstomos tinkamai? Didelė dalis pinigų atitenka švietimui. Tačiau, reformuojant mokyklas, vis daugiau vaikų reikia pavėžėti iki mokyklų. Ar gerai juos vežti netvarkomais, duobėtais keliais? Šiuo atveju derėtų pagalvoti apie vaikų saugumą.

– Lietuvoje dar nemažai žvyrkelių, kuriais tenka važinėti ir autobusams. Tokių sąlygų neatlaiko net patikimiausios transporto priemonės…

– Lietuvoje dar yra rajonų, kur neasfaltuoti keliai sudaro nemažą kelių tinklo dalį. Akivaizdu, kad kasdien jais važinėjantys autobusai kenčia ir genda – išdaužomi langų stiklai, neišlaiko kita įranga.

Be to, nuo dulkių kenčia greta žvyrkelių įsikūrusios gyvenvietės, keleiviams taip pat tenka kvėpuoti dulkėmis.

Ne ką geriau ir žiemą – nemažai vietinės reikšmės kelių pasnigus tampa neišvažiuojami. Kad priežiūra būtų pigesnė, galbūt derėtų valyti ne visus keliukus, o tik tuos, kuriais važiuoja daugiau automobilių. Ar ne pigiau būtų apvažiuoti apsnigtus kelius nei kaskart siųsti galingą techniką valyti keliukų, kuriais per dieną pravažiuoja vos vienas kitas automobilis?

Žiemą keliuose barstomas pigiausias druskos pakaitalas, kuris kenkia tiek padangoms, tiek ir kitiems transporto priemonių agregatams. Mano manymu, kelius reikėtų kaip įmanoma mažiau barstyti, kaip tai daroma šiaurės šalyse. Šis „malonumas“ biudžetui atsieina labai brangiai.

– Autobusams pravažiuoti trukdo ir pastaruoju metu tarsi iš gausybės rago pasipylusios saugos salelės, „gulintys policininkai“. Kaip manote, ar tokie projektai visada pasiteisina?

– Saugumui pastaruoju metu skiriama itin daug dėmesio. Keliuose išties atsirado daugybė saugos salelių, iškilių pėsčiųjų perėjų.

Tokie projektai dabar madingi, tačiau ar jie efektyvūs – jau kitas klausimas. Daugeliu atveju jie tik trukdo eismui. Akivaizdu, jog priimant panašius sprendimus, kai kuriems specialistams trūksta kompetencijos.

– Keleivinio transporto įmonių vadovai piktinasi ir dėl apvažiavimų, kurie įrengiami remontuojant kelius. Autobusams per dieną tenka sukarti ne vieną dešimtį kilometrų. Branginti bilietų tokiu atveju vežėjai neturi galimybės, o degalų sunaudojama gerokai daugiau…

– Mano manymu, tokiu atveju kelių tvarkymo biudžete turėtų būti numatytos lėšos keleivinio transporto įmonių patiriamiems nuostoliams kompensuoti. Vežėjai moka už kelius, tad neturėtų patirti dar ir papildomų nuostolių.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka