Kodėl verslą palieka riteriai, arba Liudviko Bliūdžiaus mintys traukiantis iš direktoriaus posto

birželio 29 05:55 2012 Spausdinti straipsnį Keleivinio transporto problematika

Birželio 17-ąją UAB „Kėdbusas“ direktorius sulaukė garbingo „Profesijos riterio“ apdovanojimo. Transportui atidavęs kone pusę amžiaus, L. Bliūdžius palieka direktoriaus postą.

Su kol kas vis dar „Kėdbuso“ direktoriumi kalbamės apie keleivinio transporto problemas bei priežastis, privertusias ilgametį įmonės vadovą pasitraukti iš pareigų.

– Pastaruoju metu keleivinio transporto situacija tapo itin sudėtinga. Ar tai ir tapo priežastimi, dėl kurios išeinate iš darbo?

– Išeinu turėdamas daugybę minčių ir neįgyvendintų idėjų. Gaila, tačiau kuo toliau, tuo sunkiau tampa dirbti, idėjas tenka „laidoti“ neįgyvendintas, o parengti projektai lieka gulėti stalčiuose. Galiu teigti, jog savivaldybei priklausančios įmonės vadovui dirbti be akcininkų palaikymo ir supratimo yra nepaprastai sunku. Daug metų buvome tarp Lietuvos keleivinio transporto įmonių lyderių. Deja, šiuo metu situacija ženkliai pasikeitė.

– Ko gero, sunku palikti įmonę, kuriai vadovavote dvidešimt metų…

– Iš tiesų, į Kėdainių transporto įmonę atėjau dar 1967-aisiais. Tuomet devyniolikmetis vaikinas pradėjau dirbti šaltkalviu, nuo kitų metų – vairuotoju. Dirbdamas dar siekiau ir mokslų – iš pradžių su pagyrimu baigiau Vilniaus politechnikumą, įgijau Automobilių transporto eksploatavimo specialybę.

Paskui mokiausi toliau – baigiau ir Vilniaus Inžinerinį statybos institutą, įgydamas Automobilių ir autoūkio specialisto diplomą.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kaip ir daugelyje kitų miestų, Kėdainiuose 1991-aisiais autobusų parkas atskirtas nuo krovininio. Tuo metu ir tapau įmonės direktoriumi.

Per tą laiką ne kartą keitėsi įmonės pavadinimas. Norėdami jį sutrumpinti ir padaryti lengviau įsimenamą, 2005-aisiais nusprendėme bendrovę pavadinti UAB „Kėdbusas“.

– Ko gero, keitėsi ne tik įmonės pavadinimas, per tą laiką būta ir daugiau permainų?

– Be abejo, keitėsi ir situacija versle, ir transporto priemonių parkas, ir darbo sąlygos.

Manau, per dvidešimt metų pavyko nuveikti nemažai. Didžiausia sėkme laikau suburtą darbuotojų kolektyvą, kuris palaikė bei padėjo įgyvendinti visas mintis ir idėjas.

Daug naudos davė ir 1993-aisiais pradėtos rengti išvykos į užsienį. Pamatėme, kaip gyvena užsienio keleivinio transporto įmonės, pasisėmėme patirties, kurią vėliau sėkmingai taikėme savo darbe.

Tokiu būdu pirmieji Lietuvoje – dar 1996-aisiais – įdiegėme lipimą į autobusus pro priekines duris. Tuomet sulaukėme gausybės priekaištų, kad keleiviams bus sudėtinga, neparanku, tačiau eksperimentas visiškai pasiteisino. Jau pirmaisiais metais mūsų pajamos padidėjo 30 proc., autobusuose neliko „zuikių. Mūsų keleiviai pro priekines duris lipa iki šiol, visi prie to įprato ir problemų nekyla. Kaip žinia, didieji miestai įlipimą pro priekines duris įdiegė tik po gero dešimtmečio.

– Be to, „Kėdbusas“ vienas iš pirmųjų Lietuvoje įsigijo ir žemagrindžius autobusus…

– Mintis įsigyti patogesnių transporto priemonių taip pat kilo kelionėje. Apsilankius vienoje iš Olandijos autobusais prekiaujančių įmonių, į akį krito modernūs ir gražus žemagrindžiai autobusai. Šovė mintis – kodėl jų nepargabenus kėdainiškiams?

Paskambinau tuometinei įmonės valdybos pirmininkei, dabartinei Seimo pirmininko pavaduotojai Virginijai Baltraitienei ir pasiteiravau – ką daryti? Ji atsakė – palieku apsispręsti pačiam. Sprendimą priimti padėjo kartu buvę kolegos iš kitų šalies autobusų parkų. Tokiu būdu dar 2001-aisiais Kėdainiuose pasirodė pirmieji žemagrindžiai autobusai.

Šiuo metu mieste keleivius veža tik žemagrindės transporto priemonės. Kai kuriais maršrutais leidžiame juos ir į priemiestį. Žmonėms patogu – tiek vyresnio amžiaus, tiek mamoms su vaikais. Ir neįgaliesiems nereikia laukti, kol atvažiuos specialus žemagrindis autobusas – mieste važinėja tik jiems pritaikytos transporto priemonės.

– Vieni iš pirmųjų pasistatėte ir modernią autobusų stotį…

– Išties, buvome vieni iš pirmųjų Lietuvoje, visiškai atnaujinę autobusų stotį. Dabar ji – moderni ir patogi tiek keleiviams, tiek joje dirbantiems darbuotojams. Ir, ko gero, esame vieninteliai Lietuvoje, kuriems pavyko tai padaryti vien tiktai privačių investuotojų lėšomis – įmonei naujoji stotis nekainavo nė cento. Ilgą laiką puoselėjome planus greta stoties įrengti modernias bei šiuolaikiškas remonto dirbtuves, deja, jų taip ir nepavyko įgyvendinti.

Jau penkti metai, kai esame parengę detalųjį planą bei investicinį projektą. Jei jį būtų pavykę įgyvendinti, autobusų statymo aikštelės bei remonto dirbtuvės būtų įsikūrusios greta stoties. Tokiu būdu būtume gerokai sumažinę tuščią autobusų ridą bei suteikę kur kas geresnes sąlygas darbuotojams.

Apskaičiavome, kad įgyvendinus projektą mums būtų pavykę sutaupyti apie 250 tūkst. Lt per metus. Tačiau net ir ne šie skaičiai svarbiausi – kur kas svarbiau darbuotojų gerovė. Dabartinės dirbtuvės statytos dar 1964-aisiais, jos nešildomos, nepatogios, nejaukios. Norėjosi suteikti žmonėms šiuolaikiškas darbo sąlygas – deja, projektas įstrigo dėl akcininkų tarpusavio nesutarimų ir ginčų. Reikia pripažinti, kad įgyvendinti naujus projektus kuo toliau, tuo tampa sunkiau.

– Ar galima teigti, jog traukiatės iš posto dėl nesutarimų su autobuso parko savininke ir vienintele akcininke – miesto savivaldybe?

– Iš dalies taip. Sulaukėme tokio meto, kai akcininkai leidžia sau nevykdyti Vyriausybės priimtų ir, atrodytų, visiems privalomų teisės aktų. Štai jau dvejus metus Kėdainių autobusų parkui nekompensuojami nuostoliai, patiriami aptarnaujant miesto maršrutus, nors tai savivaldybę įpareigoja šalyje galiojantys įstatymai. Savivaldybės pozicija – žlugdanti: jūs – mūsų, ir galime su jumis daryti ką norime.

Negaudama kompensacijų, bendrovė praranda galimybę sukaupti lėšų transporto priemonių parkui atnaujinti. Gaila, bet tenka konstatuoti: miesto valdžia nesupranta ir nenori suprasti keleivinio transporto situacijos.

– Kokie santykiai tarp savininko ir vežėjo būtų sąžiningi?

– Savivaldybė, priėmusi sprendimus dėl miesto ar rajono gyventojams būtinų maršrutų, turėtų sąžiningai atsiskaityti su vežėjais. Situacija nėra normali, kuomet vežėjams nėra sumokamos kompensacijos už nuostolingų, tačiau visuomenei būtinų maršrutų aptarnavimą. Jei tuo metu savivaldybės biudžete trūksta lėšų, bent jau turėtų būti fiksuojamas įsiskolinimas vežėjui.

Joks privatininkas neišvažiuotų į miestų gatves, jei savivaldybės nesumokėtų jam dotacijų ar kompensacijų. Tuo tarpu su savu vežėju galima elgtis kaip nori.

Dabartinis savininkas bei vienintelis įmonės akcininkas ne tik nepadeda dirbti, bet ir žlugdo visas idėjas, tuo pačiu žlugdydamas ir žmogaus asmenybę. Tai ir turėjo didžiausios įtakos apsisprendimui išeiti, nors energijos ir noro dirbti dar yra. Nors turiu daugybę patirties ir žinių, tačiau dirbti motyvacijos nebepakanka. Kai nieko negali pakeisti, belieka „protestuoti kojomis“.

– Ką išeidamas palinkėtumėte ilgamečiams kolegoms iš kitų autobusų parkų?

– Dirbti mūsų versle niekada nebuvo lengva, tačiau pastaruoju metu tampa itin sunku. Dalis įmonių atsidūrė ties bankroto riba, tačiau valdžios atstovams tai – nė motais. Kadangi įmonės – savos, savivaldybių vadovai žino: autobusai ar troleibusai vistiek išvažiuos į miesto gatves, net jei įmones slegia milijoninės skolos.

Keleiviniam transportui reikia esminių permainų. Dabartinė situacija labiau primena tyčiojimąsi iš įmonių ir paties verslo. Tampame nebesuprantami civilizuotam pasauliui – kaip galima nevykdyti šalyje galiojančių įstatymų, nekompensuoti vežėjams už pačios valstybės nustatytų lengvatų teikimą ar nuostolingų maršrutų aptarnavimą.

Ne kartą esu sakęs: keleivinio transporto versle gali dirbti tiktai patriotai. Norėtųsi, kad išmanančių žmonių liktų kaip galima daugiau, o šalies valdžia, užuot nuolatos kaišiojusi pagalius į ratus, jiems sudarytų normalią aplinką dirbti.

Visiems kolegoms linkiu sėkmės nelengvame darbe.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Lina Jakubauskienė

rašyti komentarą

0 komentarų

Komentarų nėra

Jūs galite pradėti diskusiją.

Komentuoti

Jūsų duomenys saugūs! Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Taip pat kiti duomenys nebus platinami trečiosioms šalims.
Visi laukeliai privalomi.