Lietuvio autobuso vairuotojo kasdienybė – už poliarinio rato

11 lapkričio 04:32 2013 Spausdinti straipsnį Keleivinio transporto problematika

Norvegija daugeliui lietuvių tapo ta svajonių šalimi, kur galima dirbti ir užsidirbti. Ne išimtis – ir autobusų vairuotojai; jie į šią šalį išvyksta ne tik ieškodami geriau apmokamo darbo, bet ir kitokio požiūrio į dirbantį žmogų.

Vienas iš jų – Aurelijus Malinauskas, jau beveik metus vežiojantis keleivius už poliarinio rato. Ar jam pavyko tolimoje šiaurės šalyje pagauti savo laimės paukštę, taip pat apie Norvegijos autobuso vairuotojo džiaugsmus bei rūpesčius – interviu su Aurelijumi.

– Kaip atsidūrėte Norvegijoje?

– Į šią šalį patekau kaip ir didžioji dalis lietuvių – vedamas miražo, jog ši šalis užsieniečiams – kone rojus. Nusivyliau Lietuvos mokslo sistema, darbdavių požiūriu į žmogų, todėl nusprendžiau laimės ieškoti Norvegijoje.

Kaip ir dauguma lietuvių, pradėjau nuo nekvalifikuoto – valytojo – darbo. Jį lengviausia gauti nemokant kalbos ir neturint pažinčių. Šiek tiek vėliau, sužinojęs, kad Norvegijoje trūksta autobusų vairuotojų, apsisprendžiau pabandyti šį darbą.

Grįžau i Lietuvą, įgijau D ir C (atsarginis variantas) kategorijos vairuotojo pažymėjimą, 95 kodą ir grįžau į Norvegiją jau būdamas kvalifikuotu autobuso vairuotoju. Tačiau čia ir vėl laukė nusivylimas – kone visos įmonės reikalavo, kad, be vairuotojo pažymėjimo, dar mokėčiau ir norvegų kalbą.

Išsiuntinėjau CV į visas Norvegijos ir Švedijos keleivinio transporto įmones. Tik iš vienos sulaukiau mandagaus atsakymo: ačiū, mums jūsų paslaugų nereikia, tačiau persiuntėme jūsų CV kitai kompanijai, kuriai tiktumėte.

Netrukus iš šios įmonės sulaukiau elektroninio laiško ir kone per dieną turėjau apsispręsti – vykstu į šiaurę, į Tromsę, ar ne. Nusprendžiau rizikuoti – susikroviau lagaminą ir palikau Oslą.

Autobusų vairuotojų mokymai truko tris savaites, o po jų išsyk pradėjau dirbti. Prieš išvažiuodamas į gatves savarankiškai, tris dienas padirbėjau su jau patyrusiu vairuotoju. Man labai pasisekė, nes mokytoju tapo labai šaunus britas. Iš jo sužinojau gausybę nerašytų taisyklių, kurios darbe kur kas svarbesnės nei tos, apie kurias pasakojo per mokymus.

Jau po dviejų dienų paskambino įmonės direktorius ir paklausė, ar nenorėčiau pradėti dirbti savarankiškai – atsiliepimai apie mane geri, trečios mokymų dienos man nereikia. Žinoma, sutikau ir pradėjau dirbti. Nors, derėtų pripažinti, streso būta daugybė – nors kibirais semk.

– Jei teisingai supratau, tai autobuso vairuotoju Lietuvoje dirbti neteko?

– Autobuso nevairavau jokioje kitoje šalyje – vairuotojo karjerą pradėjau Norvegijoje, todėl lyginti, kokia vairavimo ir keleivių kultūra Lietuvoje ir Norvegijoje man sunkoka. Tačiau manau, kad eismo kultūra, darbdavių požiūris, keleivių kultūra – sunkiai palyginami dalykai.

Iki šiol turiu lietuvišką autobuso vairuotojo pažymėjimą, čia jis pripažįstamas. Papildomai turėjau įgyti policijos leidimą vežti žmones, už tai gaudamas atlygį. Šis leidimas norvegiškai vadinasi „Kjreseddel“. Norint jį įgyti, tenka atlikti medicininę apžiūrą Norvegijoje, be to, policija išnarsto po kaulelį visą tavo biografiją bei praeitį. Jei randa bent menkiausių „nuodėmių“ – leidimo negausi. Be šio leidimo negalėsi dirbti Norvegijoje ne tik autobuso, bet ir taksi vairuotoju.

– Ar, dirbant autobuso vairuotoju, privalu mokėti norvegų kalbą?

– Norvegiškai mokėti reikia. Kadangi prieš pradėdamas dirbti kalbos dar gerai nemokėjau, įmonė organizavo norvegų kalbos kursus.

Nors apie 99 proc. norvegų kalba angliškai, jie ne visada noriai tai daro. Jų požiūris visai suprantamas – atvažiavai į šalį dirbti, būk malonus, bent jau stenkis kalbėti šios šalies kalba. Juk ir Lietuvoje ne kiekvienas norėtų kalbėti su vairuotoju užsienietiškai.

– Ko gero, eismo sąlygos mieste, kuriame dirbate, yra sudėtingos. Kaip pavyko prie jų prisitaikyti?

– Man šis kraštas nuostabus ir žiemą, ir vasarą. Žiemos, čia, be abejo, gerokai ilgesnės, tamsa trunka net aštuonis mėnesius, tačiau vasaros – labai karštos, o saulė nenusileidžia visą dieną.

Pavyzdžiui, žemiausia man būnant šalyje temperatūra žiemą čia siekė minus 13 laipsnių, temperatūros rekordas mieste – minus 18. Įprasta temperatūra žiemą – nuo 0 iki 7 laipsnių šalčio. Tačiau sniego – gausu; įprastai jo danga siekia apie 1,8 metro.

Sąlygos šiame krašte tikrai savotiškos: miesto gatvės siauros, prasilenkti su autobusu kitiems automobiliams sunku. Dar vienas veiksnys – motulė gamta; iš vienos pusės – Šiaurės ašigalis, iš kitos – šiltoji Golfo srovė. Taigi čia drėgna ir nešalta.

Žiemą Norvegijos keliai beveik visada slidūs. Druskos kelininkai nenaudoja, kartais pabarsto akmenukais, nors tai daryti nelabai yra prasmės – juos tuoj pat apsninga arba jie apsitraukia ledu. Nors kartais kelias atrodo sausas ir gražus, bet toks vaizdinys labai apgaulingas – dažniausia žiemą ant kelio galima puikiausiai čiuožineti. Visas transportas žiemą čia važinėja su spygliuotom padangom – tiek dviračiai, tiek traktoriai, tiek vilkikai ir autobusai. Noriai naudojamos ir grandinės – gal tik dviračio ratų su grandinėmis neteko matyti.

– Ką dar galėtumėte papasakoti apie šio krašto specifiką, ar dirbant nepasitaikė avarijų, neteko pakliūti į ekstremalias situacijas?

– Galiu pasidžiaugti, kad kol kas į rimtesnius įvykius pakliūti neteko. Išskyrus tai, kad vieną kartą ant tilto sprogo galinė autobuso padanga.

Tačiau autobusų avarijų statistika Tromsėje įspūdinga: per mėnesį čia nukenčia 32-33 autobusai. Bet visos avarijos – techninės, žmonių aukų pasitaiko retai.

Nors gali pasirodyti keista, tačiau labiausia mėgstu važinėti žiemą. Tuomet važinėji įsijungęs šviesas, geriau matyti, kas atvažiuoja iš už posūkio, geriau matai stačias įkalnes. Kadangi, kaip minėjau, keliai čia siauri, daug posūkių, reikia būti labai atsargiam.

Daug kas teigia, jog šiame krašte pačios sudėtingiausios vairavimo sąlygos Europoje. Galbūt todėl autobusų vairuotojų Tromsėje labai trūksta.

Matyt, taip pat ieškodami didesnio uždarbio, čia dažnai įsidarbina patyrę vairuotojai, tačiau, pavažinėję mėnesį, išvadina mus pamišėliais ir pabėga. Man toks darbas patinka, nes yra labai įdomus. Niekada negali žinoti, kas laukia vieną ar kitą dieną.

Kadangi žiemą krašte matyti Šiaurės pašvaistė, sulaukiame gausybės turistų iš viso pasaulio. Tai – išties įspūdingas reginys. Be to, ir sninga čia kažkaip ypatingai: snaigės labai smulkios, tačiau jų neįprastai daug. Per keletą valandų gali priversti kone pusmetrį sniego.

Vasarą darbas šiek tiek nuobodesnis, nėra „ekstrymo“. Tačiau ir vasarą pas mus atvyksta nemažai turistų, daugiausia – kruiziniais laivais. Tenka juos vežioti į ekskursijas, o kuomet vienu metu atplaukia keletas laivų, mieste susiformuoja autobusų spūstys. Turistai atvyksta dar ir lėktuvais bei autobusais.

– Kaip apibūdintumėte Norvegijos keleivius?

– Keleiviai čia – labai sąžiningi ir mandagūs. Jeigu randa ką nors autobuse – visada atneša vairuotojui. Ir ne tik maišiuką su batais ar pirkiniais, bet ir pinigines, moteriškus rankinukus, telefonus, korteles. Štai kartą į autobusą įlipo vyriškis ir tiesia man telefoną. Klausiu: kam tas telefonas? Atsako: na, kažkas stotelėje pametė, tai gal žmogus ieškos… Štai tokie sąžiningi žmonės gyvena Norvegijos šiaurėje.


Paliktų daiktų randame daug. Kai kurie iš jų, švelniai tariant, labai neįprasti. Kas patikėtų, kad galima autobuse pamiršti dviratį ir pradėti jo ieškoti tik po dviejų savaičių, taip pat palikti ramentus? Sunku įsivaizduoti, bet autobuse, pasirodo, įmanoma palikti ir moterišką liemenėlę ar dantų protezus…

Visų autobusų salonuose sumontuotos vaizdo kameros. Vandalizmo atvejų čia beveik nepasitaiko, autobusų niekas negadina, nesistengia jų „pagražinti“ peiliu ar flomasteriu. Todėl myliu savo keleivius; man visai nesunku sustoti ne stotelėje, jei žmogus to paprašo, palaukti vėluojančio ir iš tolo atbėgančio keleivio. Žinau, kad tokiais atvejais pažeidinėju taisykles, tačiau keleiviai man svarbiau nei sausi reikalavimai.

Daugiau apie autobuso vairuotojo darbo specifiką Norvegijoje, apie šioje šalyje važinėjančius autobusus, jų darbo grafikus, socialines garantijas vairuotojams – tik eBus.lt

Kalbėjosi Lina Jakubauskienė

Aurelijaus Malinausko nuotraukos