Lvovas: ekskursija į praeitį…

birželio 08 18:06 2010 Spausdinti straipsnį Patirtis

Ar žinote, kad smagiai pakeliauti galima ir maršrutiniu autobusu? Tuo turėjome progos įsitikinti, gavę bendrovės TOKS pasiūlymą apsilankyti Lvove.

Kadangi kelionės – viena iš didžiausių mudviejų su kolege gyvenimo aistrų, atsisakyti tokio viliojančio pasiūlymo negalėjome. Juolab kad vykstant į Lvovą per Lenkiją, nereikia Baltarusijos vizos: ukrainiečiai Lietuvos piliečius įsileidžia nekeldami didesnių reikalavimų.

Atstumas tarp Vilniaus ir Lvovo – vos 800 kilometrų. Išvažiavęs iš sostinės vakare, rytą jau gali apžiūrinėti Vakarų Ukrainos miesto įžymybes.

Autobuso vairuotojai pasakoja: atidarant maršrutą, Ukrainos muitininkai pasižadėjo lietuvių autobuso netikrinti ilgiau kaip 45 minutes. Realybė pasirodė šiek tiek kitokia – pasienyje kartais tenka užsibūti ir po keletą valandų… Tačiau mums pasiseka – muitininkai pasitaiko ne itin priekabūs, formalumus atliekame gana greitai. Tiesa, įpratę kirsti Europos šalių sienas be jokių suvaržymų, šiek tiek nustembame išlaipinti bagažo patikrinimui bei gavę užpildyti mums neįprastas imigrantų korteles. Laimė, kad dauguma iš mūsų tebemokame rusų kalbą, ir ši užduotis nepasirodo itin sudėtinga. Įvažiavę į Ukrainą, patirtus nepatogumus išsyk pamirštame, priskirdami juos smagių kelionės atrakcijų kategorijai :).

Iki Lvovo važiuojame be incidentų. Senas Vakarų Ukrainos miestas nustebina įspūdingu grožiu: didingas operos teatras, senosios bažnyčios bei šventyklos, turgaus aikštė, vakarietiška miesto centro architektūra – ne veltui Lvovo senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldo sаrašą. Tiesa, viskas gerokai apleista ir šaukte šaukiasi remonto. Patys ukrainiečiai prasitaria, kad UNESCO prieš keletą metų skyrė didžiules lėšas Lvovui gražinti, tačiau tuomet jos nusėdo į nesąžiningų valdininkų kišenes, ir miesto veidas nepasikeitė…

Lvovas keliauninkus pasitinka ne tik apšiurusiais namais – čia pasijunti tarsi sugrįžęs dešimčia metų atgal. Tikra egzotika atrodo gatvėje popierinėse tūtelėse senukų pardavinėjamos saulėgrаžos (beje, išties gardžiai pakepintos – įsitikinome!), seniai mūsuose išnykę gazuoto vandens pardavimo automatai su grandinėmis prirakintomis stiklinėmis :). Į praeitį nukelia ir transporto priemonės: gatvėse čia tebevyrauja senieji žiguliai, moskvičiai bei zaporožiečiai.

Nekokį įspūdį palieka ir miesto visuomeninis transportas: senutėliai, suklypę, daugybę metų remonto nematę autobusai ir troleibusai, regis, tuoj tuoj subyrės į šipulius. Keleivius, tiesa, jie veža gana pigiai: konduktorės nuo popierinės „rinkės“ atvyniotas ir nedailiai atplėštas bilietėlis kainuoja gerokai mažiau nei Lietuvoje. Palyginti nebrangus ir važiavimas mikroautobusu, tačiau sėsti į beprotiškai miesto gatvėmis manevruojančią neaiškios spalvos, amžiaus ir markės transporto priemonę reikia nemenkos drąsos….

Kainos Ukrainoje ganėtinai didelės – brangiai kainuoja mėsa, kiti maisto produktai, drabužiai, batai. Labai pigiai galima įsigyti tik ukrainietiškos „harilkos“. Tačiau ir čia pernelyg neįsijaučiame: per sieną galima vežti vos litrą stiprių alkoholinių gėrimų…

Grįždami namo, vieningai nusprendžiame: nepaisant kai kurių nesklandumų pasienyje, nukakti į seną, turtingą istorijа turintį Vakarų Ukrainos miestą išties verta. Netgi vienai dienai, pasirinkus keleivinį autobusą – juolab kad atvykus ankstų rytą, atgal išvažiuojama tik kitos dienos vakarą. Įsitikinome: per tiek laiko galima suspėti ne tik apžiūrėti miestą, bet ir aplankyti muziejus, susipažinti su krašto tradicijomis, nacionaline virtuve, įsigyti suvenyrų.

Veronika

rašyti komentarą

0 komentarų

Komentarų nėra

Jūs galite pradėti diskusiją.

Komentuoti

Jūsų duomenys saugūs! Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Taip pat kiti duomenys nebus platinami trečiosioms šalims.
Visi laukeliai privalomi.