Nauji autobusai – kol kas tik vežėjų svajonėse

Viešasis transportas nėra verslas įprasta šio žodžio prasme. Visų pirma tai – socialinė paslauga miestų bei rajonų gyventojams, užtikrinanti mobilumą visiems visuomenės sluoksniams.

Atsakingos savivaldybės

Viešojo transporto paslaugas organizuojančios savivaldybės numato, kokiais maršrutais bei grafikais važiuos transporto priemonės, kiek reikės kompensacijų už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą bei už vežimą nuostolingais, tačiau visuomenei būtinais maršrutais.

Kitaip tariant, autobusai ar troleibusai privalo važiuoti ne tik tada, kai apsimoka, kai yra daug keleivių. Vykdydami savivaldybių užsakymus, vežėjai turi išvažiuoti į maršrutus ir ankstyvą rytą ar vėlyvą vakarą, kai transporto priemonės salone sėdi vos vienas kitas keleivis. Be abejo, tokie maršrutai yra nuostolingi, todėl už keleivių vežimą jais įmonėms privalo būti atlyginama. Kitaip tariant, mokėti privalo tas, kas užsako muziką.

Lengvatas važiuoti viešuoju transportu įvairių visuomenės sluoksnių atstovams numato Seimas. Kaip žinia, lengvatų lietus dažniausiai pasipila prieš vienus ar kitus rinkimus, ir tokie politikų sprendimai dažnai būna populistiniai bei finansiškai nepamatuoti. Tačiau už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais kompensuoti taip pat privalo miestų ar rajonų savivaldybės.

„Atsiskaityti su vežėjais savivaldybes įpareigoja šalyje galiojantys įstatymai. Deja, praktika rodo, jog tai daroma toli gražu ne visada. Savivaldybės leidžia sau su savo įmonėmis elgtis kaip išmanydamos, o lėšas, kurios turėtų būti skirtos kompensacijoms bei dotacijoms, naudoti kitoms reikmėms“, – sako asociacijos „Linava“ Keleivinio transporto skyriaus vadovas Jevgenijus Stolovickis.

Remiantis asociacijos „Linava“ duomenimis, Lietuvos savivaldybės šių metų sausio 1 d. buvo skolingos šalies keleivių vežėjams net 170 mln. Lt.

Transporto priemonės – pasenę

Akivaizdu, jog esant tokiai situacijai, keleivinio transporto įmonės priverstos balansuoti ties išgyvenimo riba. Apie naujų, modernių transporto priemonių įsigijimą dažnas vežėjas tegali tik pasvajoti.

„Apskaičiuojant dotacijas, kurias savivaldybės turėtų mokėti keleivinio transporto įmonėms kompensuoti nuostoliams, patirtiems vežant keleivius savivaldybės patvirtintais būtinais vietinio susisiekimo maršrutais, vertindami vežimo savikainą, vežėjai ne visada įtraukia amortizacinius atskaitymus ir rentabilumą, numatytus naujoms transporto priemonėms įsigyti. Konkrečius skaičius, kiek lėšų turėtų būti skiriama šioms reikmėms, numato kiekvieno miesto ar rajono savivaldybė. Tačiau praktika rodo, jog lėšų skiriama arba labai mažai, arba visai neskiriama“, – sako J. Stolovickis.

Šiuo metu didžioji dalis Lietuvos gatvėmis bei keliais važinėjančių autobusų yra senesni nei dešimties metų – remiantis asociacijos „Linava“ duomenimis, tokie sudaro 78 proc. Vos 10 proc. keleivinio transporto priemonių – naujesnės nei penkerių metų. Senos transporto priemonės ne tik nepadeda pritraukti keleivių, tačiau ir yra didžiulė problema keleivinio transporto įmonėms.

Pastaruoju metu Valstybinė kelių transporto inspekcija vis griežčiau tikrina autobusus, o suradus trūkumų, čia pat išlaipinami keleiviai, vairuotojui neleidžiama tęsti kelionės.

„Be abejo, keleivių saugumas – labai svarbu. Tačiau nė vienas vežėjas nenori eksploatuoti techniškai ir morališkai pasenusių autobusų. Tiesiog Lietuvos vežėjai patekę tarsi į užburtą ratą – senas transporto priemones eksploatuoti brangu, o atnaujinimo programų nėra. Šiek tiek gerina situaciją tik iš Europos Sąjungos fondų gaunamos lėšos. Tačiau tai – tik lašas jūroje“, – kalba J. Stolovickis.

Pinigų skirti privalo

Praktika rodo, jog, sudarant sutartis tarp savivaldybių ir vežėjų dėl viešųjų paslaugų teikimo, ne visada numatomas rentabilumas. Be to, toli gražu ne visos savivaldybės sumoka vežėjams visas reikalingas dotacijas. „Tokiu būdu autobusų parkų atnaujinimas tampa pačių įmonių reikalu“, – sako J. Stolovickis.

Keleivių vežėjai, eksploatuodami nenaujas, nuolat gendančias transporto priemones, patiria didelių nuostolių. Senesniems nei penkiolikos metų autobusams nebegaminamos net atsarginės detalės, tad jas prižiūrėdami bei remontuodami vežėjai turi verstis kaip išmanydami.

„Labai norėtume pateikti keleiviams naujausius, moderniausius autobusus. Deja, pinigų užtenka tik pavažinėtiems, dažnai net dešimties metų senumo autobusams“, – sako bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ generalinis direktorius Gintaras Nakutis.

Pastarąjį kartą už savo lėšas Vilniaus vežėjai naujų autobusų pirko kone prieš dešimtį metų. Panaši situacija – ir kituose miestuose. Retas Lietuvos keleivių vežėjas išgali nusipirkti naujų autobusų – dažniausiai įsigyjamos gerokai pavažinėtos transporto priemonės.

Požiūris – nevienodas

Nuo kiekvienos savivaldybės surenkamų pajamų, taip pat ir požiūrio į viešąjį transportą priklauso, kaip su vežėjams bus atsiskaitoma tiek už lengvatomis besinaudojančių keleivių vežimą, tiek ir už keleivių vežimą visuomenei būtinais maršrutais.

Iki šiol bendrovėje „Jonavos autobusai“ situacija klostėsi tarsi neblogai – įmonė, gaudama visas priklausančias dotacijas, gerokai atnaujino transporto priemonių parką. Tačiau pastaruoju metu net ir čia kilo grėsmė, jog dotacijų gali būti išmokėta mažiau nei priklauso pagal vežėjų ir savivaldybės pasirašytą sutartį.

„Iki šiol sąžiningai investavome visas lėšas, kurias mums skyrė savivaldybė rentabilumui užtikrinti. 2008-aisiais šiam tikslui buvo skirta 20,4 proc. nuo gautos kompensacijų sumos už keleivių vežimą nuostolingais maršrutais, o 2013-aisiais – jau net 67,8 proc. Norėtųsi pabrėžti, jog savivaldybės mums skiriama pinigų suma nekito. Per šį laikotarpį transporto priemonių parką gerokai atnaujinome“, – kalba E. Mulokas.

Jo teigimu, jei įmonė perka senus autobusus, amortizaciniai atskaitymai beveik nesikeičia, tuo pačiu mažėja ir vežėjams reikalingų mokėti dotacijų poreikis.

„Jonavos savivaldybės vadovai mato, jog kaimyniniuose rajonuose vežėjams dotacijų mokama mažiau, o blogas pavyzdys, kaip žinia, užkrečiamas. Mūsų įmonės tikslas visada buvo gerinti paslaugos kokybę nedidinant iš savivaldybės gaunamos dotacijų ir kompensacijų sumos. Pirkdami naujus autobusus, didinome ir savivaldybės turtą. Tačiau jei savivaldybės vadovai, sekdami prastu kitų rajonų pavyzdžiu, išmokas sumažins, įsigyti naujų transporto priemonių nebeįstengsime“, – kalba E. Mulokas.

Pasak jo, trūkstant lėšų, sutriktų atsiskaitymas su tiekėjais, blogėtų įmonės finansiniai rezultatai. „Tai įvertinę tiekėjai, dalyvaudami naujai skelbiamuose konkursuose, didintų kainas, blogėtų bankų sąlygos perkant lizingu autobusus ir t.t. Dėl to dar labiau didėtų nuostoliai savivaldybės užsakytuose vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutuose. Atsidurtume tarsi užburtame rate“, – aiškina E. Mulokas.

Susiklosčius tokiai situacijai, tolesnis „Jonavos autobusų“ transporto priemonių parko atnaujinimas pakibtų ant plauko. Tačiau įmonės vadovas viliasi, jog taip nenutiks. „Vertindamas politikų išmintį norėčiau tikėti, kad įmonės ir savivaldybės pasirašytų sutarčių bus laikomasi, ir gausime dotacijų tiek, kiek mums priklauso“, – sako E. Mulokas.

Situacija – sudėtinga

Pasak J. Stolovickio, pastaruoju metu situacija Lietuvoje dėl dotacijų mokėjimo vežėjams šiek tiek gerėja. Tačiau ji toli gražu dar ne tokia, kokia turėtų būti. Be to, tai nereiškia, kad vežėjams skiriama pakankamai lėšų rentabilumui užtikrinti.

„Jei vežėjai gautų visas reikiamas lėšas, jie galėtų skirti pinigų ir autobusų parkams atnaujinti. Tačiau akivaizdu, jog šalyje galiojančių įstatymų toli gražu ne visur laikomasi. Tarsi ir stengiamasi, kad žmonės persėstų į viešąjį transportą, kuris galėtų išspręsti gausybę eismo saugumo, ekologijos, spūsčių miestuose problemų, tačiau metai iš metų valdžios institucijos realių veiksmų nesiima. Jei taip bus ir toliau, vežėjai nebeturės kuo vežti keleivių“, – reziumuoja J. Stolovickis.

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka