Prancūzijos keleivių vežėjų krizė negąsdina

birželio 07 10:55 2010 Spausdinti straipsnį Patirtis

Lionas – trečiasis pagal dydį Prancūzijos miestas. Visuomeninio transporto sistema čia tvarkoma pagal vadinamąjį prancūziškąjį modelį.

Istorija ir administravimas

Visuomeninio transporto sistema Prancūzijoje susiklostė savitai. Norint geriau ją suprasti, derėtų šiek tiek susipažinti su Prancūzijos transporto istorija bei įstatymais, nulėmusiais sėkmingą skirtingų visuomeninio transporto sistemų darbą.

Ilgus metus pagrindinė susisiekimo priemonė tarp miestų Prancūzijoje buvo traukiniai – dar praėjusio šimtmečio pradžioje šis transportas vežė tris ketvirtadalius keleivių. Antrąjį gyvavimo šimtmetį Pranzūzijoje skaičiuoja ir metro – Paryžiuje pirmoji linija, skirta čia vykusiai pasaulinei parodai, nutiesta dar 1900-aisiais. Ilgametę istoriją turi ir tramvajus, praėjęs kelią nuo arkliuku tempiamų vagonų iki modernaus elektra varomo greitaeigio elektrinio sąstato. Autobusams daugiau dėmesio pradėta skirti tik nuo 1922-ųjų, tačiau ilgą laiką jų eismas plėtojosi chaotiškai, žmonės buvo vežami be maršrutų sąrašų bei tvarkaraščių. 1935-aisiais prancūzai nusprendė sureguliuoti autobusų eismą: pradėta reikalauti vežimo planų, tvarkaraščių. Tačiau dar 1938-aisiais 60 proc. keleivių vežė geležinkelis, autobusų dalis sudarė vos 20 proc. Po karo, atsigavus ekonomikai, vis daugiau žmonių sėdo prie lengvųjų automobilių vairo. Tramvajaus linijos, kaip trukdančios eismui, imtos išmontuoti.

1970-aisiais Prancūzijos valdžia, pagaliau pradėjusi suvokti neigiamą vis gausėjančių lengvųjų automobilių poveikį aplinkai, ir ima teikti prioritetus viešajam transportui. 1973 m. įsteigiamas tik Prancūzijoje galiojantis transporto mokestis: įmonės, turinčios daugiau nei devynis darbuotojus, savininkas privalo mokėti už kiekvieną žmogų tam tikrą sumą, kuri keliauja į biudžetą viešojo transporto plėtrai užtikrinti. Valstybė vis daugiau galių organizuojant bei plėtojant viešąjį transportą suteikia vietos valdžiai. Grįžtama prie tramvajaus idėjos: Nante bei Grenoblyje tiesiamos moderniojo tramvajaus linijos, vėliau ši transporto rūšis grįžta ir į kitus Prancūzijos miestus.

Nuo 1996-ųjų Prancūzijos miestuose, turinčiuose per 100 tūkst. gyventojų, tampa privalomi vadinamieji miesto eismo planai, kuriuose reikalaujama apibrėžti skirtingų transporto rūšių funkcijas bei jų veiklos zonas. 2000-aisiais priimamas įstatymas dėl miestų atnaujinimo, numatantis, kad kiekvienas Prancūzijos miestas privalo plėtotis atsižvelgiant į visuomeninio transporto schemas. Nuo 2001-ųjų miestų viešąjį transportą ima remti valstybė.
Savita ir Prancūzijos administravimo sistema, paveldėta dar iš Napoleono laikų. Smulkiausias administracinis vienetas – komuna, jų čia yra 36 682. Komunos jungiasi į vadinamąsias tarpkomunines sąjungas, šios savo ruožtu – į departamentus, kurių Prancūzijoje yra apie šimtą. Departamentai jungiasi į regionus: 22 iš jų yra Prancūzijoje ir keturi – buvusiose kolonijose užjūryje.

Transporto priemonių visuma

Prancūzijoje veikia daug skirtingų transporto sistemų, todėl keleiviai vežami įvairiomis, konkrečiam regionui labiau pritaikytomis transporto priemonėmis. Itin populiarus žaibiškai iš miesto į miestą nuskraidinantis naujosios kartos greitasis traukinys, nemažai žmonių vežama ir regioninėmis geležinkelio linijomis. Didžiuosiuose miestuose veikia tradicinis metro, dar trijuose – Lilyje, Rennes bei Tulūzoje – važinėja vadinamieji automatiniai lengvieji metro, valdomi be vairuotojo. Beje, tokia transporto rūšis Prancūzijoje vis populiarėja. Atsakymą į klausimą – kodėl? – nesunkiai rastų kiekvienas, bent šiek tiek susipažinęs su šios šalies realybe: dėl itin stiprių Prancūzijoje veikiančių profsąjungų transporto darbuotojų streikai, paralyžiuojantys visą šalies gyvenimą, ypač dažni. Norėdami bent šiek tiek apsisaugoti nuo jų poveikio, prancūzai kuria naujas transporto rūšis, kuo mažiau priklausomas nuo žmogiškojo faktoriaus įtakos…
Prancūzijos miestuose sparčiai populiarėja tramvajus, taip pat ir vienabėgis, kuris, beje, išrastas šioje šalyje įsikūrusioje „Lohr“ gamykloje. Šiuo metu nutiestos trys vienabėgio tramvajaus linijos – Klermont Ferrane, Caene bei Nante. Populiarūs Prancūzijoje ir troleibusai, kuriems teikiamas prioritetas miestų centruose. Didelę dalį keleivių veža nuolatos tobulinami autobusai: Prancūzijos miestuose jau gali sutikti naujos kartos transporto priemones su optinio valdymo sistema, važiuojančias pagal specialiai nužymėtas magnetines linijas. Tiesa, šie autobusai tinka tik kraštuose, kur žiemą nebūna sniego. Populiarėja ir hibridinės transporto priemonės. Beje, nustebino tai, kad Liono miesto gatvėse važinėja vien tik „Irisbus“ pagaminti autobusai bei troleibusai; kokiu būdu vietos gamintojams pavyksta išlaikyti absoliutų monopolį šio miesto keleivinio transporto priemonių rinkoje, kai vykdant bet kokius viešuosius pirkimus privalu skelti tarptautinius konkursus, išsiaiškinti su prancūzais taip ir nepavyko…

Grenoblyje, mieste, kur gausu slidinėti atvykstančių turistų, veikia gondolų sistema. Lione galima rasti funikulierių, Paryžiuje – eskalatorius, Laono mieste keleivius veža ant lyno pakabinamas traukinukas. Ateičiai „Lohr“ bei „Siemens“ ketina pasiūlyti naujos kartos vienabėgį automatinį metro. Manoma, kad perspektyvios yra ir mažos automatinės transporto priemonės, kurios sukabinamos it traukinukai, bet gali važiuoti ir atskirai.

Eismo valdymas

Lankydamiesi Lione, turėjome progos išsamiai susipažinti su vienu iš didžiausių Prancūzijos miestų – Lionu bei jo visuomeninio transporto sistema.

Kartu su priemesčiais ir satelitiniais miestais Lionas, įsikūręs Ronos ir Sonos upių santakoje, yra antra didžiausią metropolio teritorija Prancūzijoje (po Paryžiaus) su 1 648 216 gyventojų. Pačiame mieste gyvena apie 800 tūkst. gyventojų, tačiau Lionas išsidėstęs itin kompaktiškai, todėl sudaro jaukaus ir nedidelio miesto įspūdį.

Kaip ir kituose didžiuosiuose Europos miestuose, eismą čia reguliuoja patikima stebėjimo bei valdymo sistema. Liono apskrityje yra keletas eismo reguliavimo centrų, kuriuos jungia „Coraly“ įmonė, besirūpinanti nacionalinės priklausomybės keliais Ronos-Alpių bei Burgundijos regionuose. „Coraly“ įmonei priklauso šeši skirtingi kelių valdytojai. Kelius visą parą ištisus metus stebi 160 vaizdo kamerų, įrengta 407 punktai, kur matuojamas eismo intensyvumas, 65 švieslentės, informuojančios apie pasikeitimus keliuose, transporto spūstis, oro taršą. Informacinė sistema sujungta su analogiškomis kitų regionų kelių valdytojų informacinėmis sistemomis. Jei prireikia, automobilių srautai iš užsikimšusių gatvių nukreipiami ten, kur eismas ne toks intensyvus: nuo 1993-iųjų kelių tinklas Prancūzijoje sutvarkytas taip, kad vairuotojas turėtų galimybę apvažiuoti spūstis, pasirinkdamas kelionę kitu maršrutu. Informaciją apie situaciją keliuose gyventojai gali rasti internete arba išgirsti per radiją.

Organizavimas bei finansavimas

Visuomeninį transportą Prancūzijoje organizuoja valstybė, departamentai, komunos bei tarpkomuninės sąjungos. Kiekviena iš jų įneša savo indėlį sėkmingam keleivinio transporto funkcionavimui užtikrinti.

Teisę naudotis visuomeniniu transportu kiekvienam Prancūzijos gyventojui garantuoja įstatymas. Ieškoma įvairių būdų, kaip viešąjį transportą padaryti visiems prieinamą, patogų bei patrauklų. Reikia pripažinti, prancūzams tai neblogai pavyksta: keleivių visuomeniniame transporte nuolat daugėja, o jį organizuojančių įmonių vadovai neslepia šiek tiek šventvagiškai atrodančio pasitenkinimo šalį apėmusia krize. Pasak jų, sunkmečiu sąlygos visuomeninio transporto veiklai tampa palankesnės, vis daugiau žmonių palieka namuose nuosavus automobilius, rinkdamiesi keleivinio transporto priemones. Be abejo, Prancūzijos valdininkams, skirtingai negu lietuviams, nešovė į galvą „geniali“ mintis sunkmečiu sužlugdyti savo vežėjus, panaikinant lengvatinį PVM tarifą, kuris čia sudaro 5,5 proc. (bendras PVM prancūzijoje – 19,6 proc.), todėl jie gali leisti sau į ateitį žvelgti optimistiškai…

Vietinį transportą Prancūzijoje organizuoja miestų savivaldybės, regioninį – komunos, tarpkomuninės sąjungos bei departamentai. Regioninis transportas, ypač geležinkeliai, vis labiau plėtojamas, jis išsilaiko iš surenkamų pajamų bei regioninių mokesčių. Tačiau autobusais vežama vis mažiau keleivių, kadangi kaimiškose vietovėse nuolat mažėja gyventojų. Vežėjai priversti atsisakyti reguliarių maršrutų, ieškoma kitų būdų, kaip pavėžėti retai apgyvendintų vietovių gyventojus. Manoma, kad pigiau nusiųsti transporto priemonę gyventojui individualiai užsisakius, nei varinėti pustuščius autobusus. Tokiu atveju kelionė žmogui nekainuoja brangiau, nei kainuotų vienkartinis važiavimo bilietas.

Daug dėmesio skiriama mokinių pavėžėjimui iki mokyklų. Dar 1969-aisiais Prancūzijoje įsigaliojo nuostata, kad bet kuris mokinys, gyvenantis toliau nei trys kilometrai nuo mokyklos, turi teisę būti nemokamai į ją nuvežamas. Tačiau už dyka vežama ne visuose departamentuose – kai kur iš tėvų imamas tam tikras mokestis. Jei toje vietovėje kursuoja reguliarūs autobusai, mokiniai skatinami važiuoti jais, jei ne – samdomas specialusis transportas. Tačiau, pasak prancūzų, daug kas priklauso nuo vieno ar kito departamento valdininkų vykdomos politikos, tad situacija atskiruose regionuose yra skirtinga.

Vietinio transporto organizavimas perduotas transporto agentūroms, kurios valdo sistemą tam tikrose teritorijose. Kiekvienoje agentūroje esti po vieną komunos atstovą – tokiu būdu lėšos visuomeninio transporto įmonėms paskirstomos kaip galima skaidriau. Vežėjai parenkami skelbiant viešųjų pirkimų konkursą, tačiau sutartis su jais gali būti pratęsiama ir neskelbiant naujo. Beje, Prancūzijoje yra miestų, kur gyventojams autobusai visai nemokami – dažniausiai tai esti nedidelės sritys, kur gyvena iki 10 tūkst. gyventojų.

Dalis viešojo transporto finansuojama iš jau minėtojo transporto mokesčio. Jis sudaro 0,5–2 proc. nuo vieno įdarbinto darbuotojo algos. Šį mokestį gauna transporto agentūros, paskirstančios jį transporto įmonėms. Iš transporto mokesčio išlaikomas tik vietinis transportas, jis sudaro apie 37 proc. vežėjų gaunamų pajamų. Pajamos už bilietus sudaro apie 24 proc., iš savivaldybių ir generalinės tarybos gaunama 21 proc. lėšų. Valstybės parama sudaro apie 14 proc. – dažniausiai šie pinigai skiriami investiciniams projektams remti.

Nuo 1982-ųjų keleivinio transporto įmonės Prancūzijoje nebeturi savininko statuso, kadangi šias funkcijas perėmė departamentai: jos tėra tik paslaugos tiekėjos, visas turtas priklauso transporto agentūroms.

Patekimo į rinką būdai

Nuo 1982-ųjų metų keleivių vežėjai Prancūzijoje parenkami organizuojant konkursus. Pasak prancūzų, viešųjų pirkimų procedūra, anskčiau kėlusi daugybe nesusipratimų ir kaltinimų korupcija, šiuo metu itin skaidri. Pirmiausia savivaldybės apsisprendžia, ar rengs konkursą, ar pačios organizuos visuomeninį transportą. Jei konkursas skelbiamas, apie tai turi būti pranešta spaudoje. Tada įmonės, norinčios dalyvauti konkurse, pateikia paraiškas, iš kandidatų išrenkami atitinkantys nustatytuosius reikalavimus, jiems išsiunčiamos konkurso sąlygos. Kandidatai per šešias savaites privalo atsakyti, ar sąlygos jiems tinka. Tuomet savivaldybės skelbia konkursą ir kviečiasi kandidatus į pokalbį, po kurio komisijos nariai išrenka tinkamiausius. Departamento atstovai už juos balsuoja, paskelbdami nugalėtoją. Kai sutartis su vežėju pasirašoma, ji siunčiama į prefektūrą, kur sprendžiama, ar konkursas vyko pagal numatytus reikalavimus. Konkursą per tam tikrą nustatytą laiką galima apskųsti. Šios procedūros paprastai griebiasi jo nelaimėję dalyviai.

Jei keleivių vežėją nutaria parinkti savivaldybė, su juo gali būti sudaromos trijų tipų sutartys. Pirmoji – sutartis su garantija; jei paslaugą suteikianti įmonė negauna tiek pajamų, kiek įdeda sąnaudų, vietos valdžia pasižada nuostolius dengti. Šios sutartys itin patogios vežėjams, tačiau nėra dažnos, nes neparankios departamentams. Antroji – vadinamoji abonemento sistema; savivaldybė kasmet tam tikrą sumą pasižada pervesti į įmonės sąskaitą, ji keičiasi priklausomai nuo infliacijos. Vežėjai įsipareigoja sutartos sumos neviršyti. Trečioji – kai nuostolius bei riziką prisiima vežėjas; savivaldybė šiuo atveju nemoka metinio mokesčio, tik skiria lėšas tam tikroms numatytoms paslaugoms (pvz., moksleivių pavėžėjimui iki mokyklos) finansuoti. Šis sutarčių būdas Prancūzijoje labiausiai paplitęs.

Norinčiam patekti į rinką vežėjui taikomi griežti reikalavimai: jis neturi būti teistas, atitikti tam tikrus profesinius bei finansinius reikalavimus, turėti savo įmonę bei transporto priemonių. Visuomeninio transporto įmonės Prancūzijoje gali būti tiek visuomeninės, priklausančios vietos valdžiai, tiek ir mišrios – įkurtos komunų, departamentų, pritraukiant privačias lėšas. Tačiau didžiąją dalį Prancūzijoje sudaro privatūs vežėjai.

Šiuo metu Prancūzijoje yra trys didžiuliai koncernai, dominuojantys miesto paslaugų teikime. „Keolis“ ir „Veolia“ užima po 27 proc. rinkos, „Transdev“ – 21 proc. Likusioms įmonėms tenka 28 proc. dalis.

Liono transporto agentūra – „Sytral“

Ronos-Alpių regione, kurį sudaro aštuoni departamentai, visuomeninį transportą valdo „Sytral“ – agentūra, besirūpinanti 55-ių komunų transportu: metro, tramvajumi, autobusais, troleibusais bei miesto traukiniais. Visos šio transporto linijos prasideda ar baigiasi Lione. Agentūros darbuotojai yra renkami, departamentui čia atstovauja dešimt tarybos narių, miestui – šešiolika. Ši įstaiga yra politinis sprendžiamasis organas, diegiantis visuomeninio transporto politiką, nustatantis tarifus, finansuojantis transporto tinklą bei plėtrą, samdantis transporto operatorius. Be to, „Sytral“ kontroliuoja privačių įmonių veiklą, užtikrina infrastruktūros finansavimą, imasi sankcijų prieš pažeidėjus. Iš viso „Sytral“ priklauso 3 mlrd. 200 mln. turtas, įskaitant ir transporto priemones, kelius, tunelius, pastatus.

Operatoriams parinkti skelbiami konkursai, sutartis sudaroma šešeriems metams. Parinktas vežėjas tik teikia paslaugą, bet neturi savo turto. Pavyzdžiui, šiuo metu transporto paslaugas teikiančioje bendrovėje „Keolis“ dirba 4200 darbuotojų, pasikeitus operatoriui, keistųsi tik įmonės vadovai – maždaug šimtas žmonių, likusieji išsaugotų darbo vietas. Naujas operatorius perimtų ir „Sytral“ priklausančias transporto priemones. „Sytral“ priklauso maždaug tūkstantis autobusų, kuriais keleiviai vežami Liono mieste, jie yra nuo 8 iki 10 metų senumo. Kasmet nuperkama apie 80 naujų, tad parkas nuolat atnaujinamas. 70 proc. parko sudaro elektra varomos transporto priemonės. Daug dėmesio skiriama ekologijai, diegiamos pažangios technologijos, pvz., saulės baterijos.

Viena iš „Sytral“ funkcijų – nustatyti bilietų tarifus. Mieste vienkartinis bilietas šiuo metu kainuoja 2 eurus, 10 važiavimų pigiau – 15 eurų. Lengvatinis bilietas, skirtas važiuoti moksleiviams bei studentams, – 1,5 euro, 10 važiavimų – 12,5 euro. Galima įsigyti ir bilietą 40-čiai važiavimų – jis kainuos 45 eurus. Mėnesinis bilietas Lione kainuoja 25 eurus, lengvatinis – 17,5 euro. Metinis – 250 eurų. Socialiai remtiniems žmonėms, ilgai negalintiems susirasti darbo, mėnesinis bilietas kainuoja vos 6,25 euro.

Priemiestyje anksčiau galiojęs bilietų tarifas pagal zonas nuo šių metų pakeistas paprastesniu – visose zonose taikomas vienodas tarifas, bilietas galioja valandą. Pasak prancūzų, supaprastinus sistemą, paslaugomis ėmė naudotis 35 proc. daugiau gyventojų. Tarifai, beje, peržiūrimi kaskart, kai kyla infliacija. „Sytral“ vadovų teigimu, prieš keletą metų jie jau pridarė klaidų laiku nedidindami kainų, todėl dabar bilietų tarifus peržiūri kasmet, balandžio 1 d. Nuo 2003-iųjų lioniečiai važinėja su elektroniniais bilietais, kurie, beje, panašūs į mūsų asmens korteles – su nuotraukomis bei kitais duomenimis apie žmogų.

Transporto agentūros darbuotojai daug dėmesio skiria ne tik visuomeniniam transportui populiarinti, bet ir teikiamų paslaugų spektrui įvairinti. Diegiami greitieji maršrutai, tiesiamos dviračių linijos. Gyventojai skatinami važinėti lengvaisiais automobiliais ne po vieną – paimti drauge kolegą ar kaimyną. Iki 2015-ųjų metų visuomeninis transportas privalo būti pritaikytas žmonėms su negale – tai „Sytral“ kainuos 40 mln. eurų investicijų.

Liono vežėjas – „Keolis“

„Keolis“ keleiviams Liono mieste veža jau dvidešimt metų. Tai – tarptautinė įmonė, teikianti paslaugas Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Kad tai – pats tikriausias verslo gigantas, rodo koncerno apyvarta – 2,8 mlrd. eurų per metus. 42 proc. pajamų surenkama Prancūzijos miestuose, 18 proc. – priemiesčiuose, 40 proc. – tarptautiniuose maršrutuose. „Keolis“ Prancūzijoje dirba 38 tūkst. darbuotojų, per metus vežama 1,8 mlrd. keleivių. Koncernui priklauso 15 800 autobusų, 100 troleibusų, 2800 km geležinkelių bėgių, 70 km automatinio metro, 17 km tradicinio metro ir 91 km – tramvajaus linijų. Tačiau Lione „Keolis“ turto neturi: keleivius veža „Sytral“ priklausančiomis transporto priemonėmis, kurias, pralaimėjusi konkursą, privalėtų perduoti po jų atėjusiam vežėjui.

Pagrindinio Liono vežėjo – „Keolis Lyon“ – apyvarta – 300 mln. eurų per metus, čia dirba 4300 darbuotojų. Lione bendrovė eksploatuoja keturias metro, tris tramvajaus, šešias troleibusų linijas bei du funikulierius. Per dieną vežama 1 mln. 200 tūkst. keleivių: 14 proc. – tramvajumi, 51 proc. – metro ir funikulieriumi, 35 proc. – autobusais ir troleibusais. Daug dėmesio skiriama ekologijai: miesto centre teikiami prioritetai elektra varomoms transporto priemonėms, dauguma autobusų atitinka Euro 4 reikalavimus, juose sumontuoti kietųjų dalelių filtrai.

„Keolis Lyon“ aptarnauja miestą pagal su „Sytral“ pasirašytą šešerius metus galiojančią sutartį. Ji įpareigoja iš keleivių vežimo kasmet gauti tam tikrą pajamų kiekį. Kiekvienais metais pajamų riba svarstoma iš naujo, atsižvelgiant į infliaciją ar padidėjusias bilietų kainas. Pavyzdžiui, 2007-aisiais „Keolis Lyon“ įsipareigojo gauti 127 mln. eurų, gauta 144 mln. Pelną vežėjas pagal sutartį dalijasi per pusę su „Sytral“. Kasmet „Sytral“ įmonė „Keolis“ perveda maždaug 150 mln. eurų dotacijų, kurios surenkamos iš transporto mokesčio bei komunų, departamentų ir valstybės biudžetų. Likusieji pinigai surenkami iš keleivių vežimo. Beje, pagal sutartį „Keolis“ įsipareigoja riboti vadinamųjų „zuikių“ skaičių – jų neturi būti daugiau nei 6 proc. Bendrovės vadovai diegia naujas technologijas, neleidžiančias be bilieto patekti į transporto priemonę, ne tik tikrina keleivius, bet ir taiko įvairias prevencines priemones. Be to, vežėjas pagal sutartį įsipareigoja teikti miestiečiams kokybiškas paslaugas, tinkamai prižiūrėti transporto priemones, rūpintis darbuotojais. Šį įsipareigojimą vykdyti uoliai padeda profsąjungų atstovai. Įdomu ir tai, kad „Keolis“ moka atlyginimus 60-čiai profsąjungų darbuotojų, kurie už anksčiau turėtą atlyginimą dirba tik profsąjunginį darbą. Transportininkų profsąjungų Prancūzijoje yra daug, jos labai stiprios ir uoliai gina darbuotojų teises.

Vienas autobuso eksploatavimo kilometras Lione siekia 2,5 euro (primename: tai – tik eksploatavimo išlaidos, be amortizacinių atskaitymų, kadangi transporto priemonės įmonei nepriklauso), troleibuso – 3 eurai, tramvajaus – 4 eurai, metro – 6 eurai. Daugiau nei pusė darbuotojų yra vairuotojai, apie 14 proc. iš jų – moterys.

„Grand Lyon“

Turėjome progos apsilankyti ir „Grand Lyon“ – valstybinėje įstaigoje, įkurtoje spręsti įvariausius Ronos-Alpių regione visus su vadyba susijusius klausimus, tarp jų – miesto plėtros bei visuomeninio transporto. Į jos sudėtį įeina visų regionui priklausančių komunų atstovai. 155 darbuotojai, skirtingai nei „Sytral“ įmonėje, yra ne renkami, bet skiriami. „Grand Lyon“ tikslas – miesto plėtros strategijos kūrimas 21-ajam amžiui, siekiant padaryti miestą švaresnį bei patrauklesnį, įtraukiant į šį procesą visus miesto bei regiono gyventojus.

„Grand Lyon“ siekia koordinuoti įvairių tarnybų darbą, užtikrinti visiems gyventojams viešojo transporto paslaugą, padėti išvengti spūsčių miesto gatvėse. Įstaigos vykdoma politika pasiteisino: Lione vis mažiau vietos skiriama privačiam transportui, daugiau – visuomeniniam, dviračių takams, pėstiesiems. Dar viena, matyt, svarbi aplinkybė – „Grand Lyon“ prezidentas – Liono miesto meras.

Kontrolė

Keleivininkus iš Lietuvos itin sudomino Prancūzijoje veikianti keleivių vežėjų kontrolės sistema. Prancūzijoje kontrolės funkcijos suteikiamos tikrinančioms institucijoms, yra platesnės nei Lietuvoje. Tiesa, ir čia kontrolieriai neturi teisės tikrinti įmonių, neturinčių licencijų, veiklos, tačiau turi teisę stabdyti kelyje bet kurią transporto priemonę ir surašyti protokolą netgi fiziniam asmeniui.

Ronos-Alpių regione įregistruota 2300 keleivius vežančių įmonių. Jas tikrinti turi teisę 45 kontroliuojančios institucijos, dar septynios turi įgaliojimus tikrinti pačius kontrolierius. Nors, pasak prancūzų, dėl krizės darbuotojų skaičius įvariose tarnybose mažinamas, kontrolierių nemažėja: manoma, kad šis sektorius yra itin svarbus, ypač tikrinant tarptautiniais vežimais besiverčiančius vežėjus, todėl taupyti šioje srityje neracionalu.

Pasak prancūzų, dažniausiai pažeidimai nustatomi netoli oro uostų – čia, kaip ir Lietuvoje, padirbėti mėgsta į keleivių vežėjų registrą neįtraukti asmenys, mūsiškai – nelegalai. Kontrolierių surašyti protokolai perduodami teisinėms institucijoms, kurios nustato nelegalios veiklos faktą, iškelia bylą, kuri būtinai pasiekia teismą. Vežėjui gali būti skiriama tiek administracinė bauda, tiek taikoma baudžiamoji atsakomybė, jei pažeidimas padaromas ne pirmą kartą. Prancūzams keistas pasirodė vežėjų iš Lietuvos klausimas, ar nelegalai šioje šalyje turi galimybę išsisukti nuo įstatymo. Pasak apie šios šalies kontrolierių darbą kalbėjusios Mdm. Soler, nelegalas gali tai padaryti vieną kartą, sugebėjęs pasiaiškinti, kad veža gimines, artimuosius ar kaimynus. Tačiau sulaikius antrą kartą, tokio pasiaiškinimo tikrai neužteks, ir jis bus nubaustas.

Jei vežėjas už tam tikrą pažeidimą sulaikomas pirmą kartą, jis sumoka baudą. Jei pažeidinėja taisykles toliau, išbraukiamas iš keleivių vežėjų registro. Kai sustabdytasis asmuo visai neaiškus ir nepriklauso jokiai licenciją vežti keleivius turinčiai įmonei, autobusui neleidžiama važiuoti toliau, iš vairuotojo atimami dokumentai. Jei prireikia, į pagalbą pasitelkiama policija ar muitinės pareigūnai. Vienas kontrolierių surengtas reidas keliuose paprastai trunka tris valandas, per tą laiką patikrinama nuo trijų iki penkių transporto priemonių. Prancūzai dalyvauja ir Europos kelių policijos tinklo (DISPOL) rengiamuose reiduose.

„Veolia transport“

Vieną iš viešnagės dienų Lietuvos delegacija turėjo progos susipažinti su „Veolia transport“ veikla. Tai – viena iš milžiniško koncerno „Veolia Environnement“, kurio apyvarta 2007-aisiais sudarė 32,6 mlrd. eurų, sudėtinių dalių.

„Veolia transport“ yra Europos keleivių vežimo lyderė, atliekanti 2,5 mlrd. kelionių per metus bei turinti apie 19 tūkst. miesto autobusų, aptarnaujančių 1184 linijas. Užima apie trečdalį Prancūzijos keleivių vežimo rinkos.

„Veolia transport“ dirba ir kitose Europos šalyse, turi padalinius JAV, Australijoje. Teikia vežimo autobusais paslaugas 26-iose šalyse, aptarnauja 13 metro tinklų, iš kurių du – Jeruzalėje bei Lione – šiuo metu statomi. Itin svarią dalį užima ir geležinkelių transporte – turi 2782 transporto priemones, teikia paslaugas JAV bei Australijoje, Vokietijoje. Turi 72 laivus, „Shutlle Bus“ autobusais aptarnauja oro uostus, teikia taksi paslaugas JAV, eksploatuoja dviračių takus įvairiuose Prancūzijos miestuose. „Veolia transport“ veža keleivius tarptautiniais maršrutais, turi 66 kelionių agentūras visoje Europoje.

Prancūzijoje „Veolia transport“ dirba pagal viešųjų pirkimų sistemą, sutartys su transporto agentūromis, patikinčiomis paslaugos teikimą, paprastai trunka nuo 5 iki 10 metų. Itin daug dėmesio skiriama ekologijai bei saugumui, darbuotojų mokymams – tam skiriama maždaug 2 proc. algoms skirto biudžeto išlaidų.

Keleivių vežėjai iš Lietuvos apžiūrėjo ir vieną iš „Veolia transport“ valdomų įmonių – RNA. Įmonė verčiasi priemiesčių vežimais, pagrindinė veikla – mokinių pavėžėjimas iki mokyklos. Kone didžiausią įspūdį lietuviams paliko tarp įmonės skelbimų, tarsi policijos pažeidėjų lentoje, pakabinta vieno moksleivio nuotrauka. Pasirodo, už šiurkštų elgesį su vairuotoju šiam paaugliui iki mokslo metų pabaigos uždrausta naudotis mokykliniu transportu. Galima tik įsivaizduoti, kokią isteriją vaikų teisių apsaugos tarnyboms sukeltų toks sprendimas Lietuvoje, tuo tarpu prancūzams šitokia sankcija atrodo visai normali – vienodas teises čia turi ne tik moksleiviai, bet ir visi žmonės, ir pažeidinėti jų nevalia niekam…

RNA bendrovė turi 100 autobusų, kuriuos eksploatuoja lygiai šimtas vairuotojų. Iš viso įmonėje dirba 138 darbuotojai.

Lina JAKUBAUSKIENĖ

Autorės nuotraukos

rašyti komentarą

0 komentarų

Komentarų nėra

Jūs galite pradėti diskusiją.

Komentuoti

Jūsų duomenys saugūs! Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Taip pat kiti duomenys nebus platinami trečiosioms šalims.
Visi laukeliai privalomi.