Seime diskutuota: ar reikalinga konkurencija teikiant viešąsias paslaugas?

rugsėjo 17 05:16 2019 Spausdinti straipsnį Keleivinio transporto problematika Lankytojai Patirtis

Rugsėjo 16-ąją Seime vyko konferencija „Ar reikalinga konkurencija teikiant viešąsias paslaugas?“ , kurią surengė Lietuvos laisvosios rinkos institutas su LR Konkurencijos taryba ir Seimo Audito komitetu, bendradarbiaujant su Friedricho Naumano fondu. Susirinkusieji diskutavo apie tai, kas yra viešosios paslaugos, kokiais atvejais šių paslaugų teikime galėtų dalyvauti valstybė, kokiais – privatus verslas.

 

Pasak LR Seimo Audito komiteto pirmininkės Ingridos Šimonytės, nėra daug paslaugų, kurias galėtų teikti tik valstybė – tai galėtų būti nebent krašto apsauga, visos kitos gali būti prieinamos rinkoje kaip laisvos konkurencijos subjektas. Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas pabrėžė, jog Lietuvoje privačią nuosavybę gina Konstitucija, ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. „Vis dėlto būna, kad į privačias rankas atidavus tam tikras sritis, atsiranda piktnaudžiavimų, pažeidimų, kyla abejonė, ar tai reikia daryti“, – sakė Š. Keserauskas.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto laikinai einanti prezidento pareigas Edita Maslauskaitė priminė, jog Konstitucija įpareigoja nuolat įsivertinti, ar tikrai viešųjų paslaugų teikimui nereikėtų įtraukti privataus verslo, ar jas turi teikti tik valstybės ir savivaldybės įmonės. „Daugelyje Europos šalių vyko intensyvūs privatizacijos procesai įvairiuose sektoriuose – finansų, nekilnojamojo turto, transporto, komunalinių paslaugų ir pan. Negalime didžiuotis valstybės įmonių plėtra“, – pabrėžė E. Maslauskaitė.

Pranešimą „Konkurencinio lygiateisiškumo samprata: tarptautinė praktika“ skaitė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos Konkurencijos politikos skyriaus vedėjo pavaduotojas Antonio Capabianco.

Jo teigimu, vienodos sąlygos konkurencijai turi būti sudaromos visoms įmonėms – tiek valstybinėms, tiek privačioms, negali būti skirtingai vertinamos ir užsienio kapitalo įmonės, joms turi būti taikomi tie patys konkurencijos įstatymai. „Valstybinių įmonių lieka vis mažiau, vis dėlto yra išimčių, kai konkurencija nėra taikoma. Tuo metu valstybinės įmonės naudojasi tam tikromis privilegijomis. Kai kuriais atvejais turėtų būti ne konkurencija rinkoje, bet konkurencija rinkai“, – sakė A. Capabianco.

Stokholmo Sodertorno universiteto ekonomikos profesorius Mats A. Bergman kalbėjo apie tai, kaip Švedijoje vyko paslaugų perdavimas į privačias rankas socialinėje srityje. Pasak jo, procesą galima vertinti kaip sėkmingą, slaugos srityje įvesta konkurencija per pirkimus, tai duoda gerus rezultatus, modelis pasiteisino.

Bene įdomiausia konferencijos dalis – diskusijos, kurias pradėjo LLRI ekspertė Gintarė Deržanauskienė. Ji priminė, kad Lietuvos ūkis turi būti grindžiamas privačios nuosavybės veikla, įstatymu turi būti saugoma sąžininga konkurencijos laisvė. „Matome pavyzdžius, kai savivaldybės įmonė konkuruoja rinkoje ir naudojasi jai suteikiamomis akcininkų privilegijomis. Kiti žaidimo dalyviai į rinką pretenduoti negali, gimsta nelygios veikimo rinkoje sąlygos, kyla grėsmė konkurencijai. Vietos savivaldos įstatyme atsirado trys sąlygos, kurioms esant savivaldybių įmonės gali pradėti vykdyti naują ūkinę veiklą“, – primena G. Deržanauskienė

Pasak jos, Lietuvoje vis dar yra apie 60 veiklų rūšių, kurias vykdo savivaldybių valdomos įmonės. „Būtina tikrinti, ar įmonės vykdo tikslingas veiklas. Konkurencija užtikrina geriausias paslaugas“, – pabrėžė G. Deržanauskienė.

Savivaldybių asociacijos vadovas Mindaugas Sinkevičius teigė, jog savivaldybių požiūris į viešųjų paslaugų teikimą skiriasi. „Yra Europos vietos savivaldos chartija, Europos Teisingumo teismo praktika, kur numatyta savivaldos teisė pasirinkti viešosios paslaugos teikimo būdus. Ta teisė nėra be atsakomybės – yra viešųjų pirkimų, konkurencijos įstatymai. Deja, kol kas net Europos Sąjungoje nėra sutarta, ką vadiname viešosiomis paslaugomis. Savivalda traktuoja, jog tai – šildymas, vandens tiekimas, nuotekų, aplinkos tvarkymas, viešojo susisiekimo klausimai. Jų teikimui reikalingos ne tik didelės pradinės investicijos, bet ir infrastruktūra. Natūraliai susiformuoja monopolija, kuri, beje, niekur nedingsta ir paslaugas perleidus privačiam sektoriui“, – sakė M. Sinkevičius.

Pasak jo, jei panašias paslaugas atidavus privatininkams neliktų rūpesčių, nemaža dalis savivaldybių priimtų tokį sprendimą. „Puikiai suprantama, kad bet koks viešųjų paslaugų perleidimas privačiam sektoriui palieka klausimus dėl paslaugų administravimo. Klientas tikisi kokybiškos, efektyvios paslaugos, jos reikalauja iš savivaldos. Perleidus dalį paslaugų privačiam sektoriui, atsiranda papildomų administracinių išlaidų prižiūrėti vykdomas sutartis. To nėra, kai paslaugas teikia sava įmonė, kurios steigimo dokumente nurodoma, kokiais tikslais įmonė sukurta. Tikslas susijęs su tarnyste visuomenei, o ne maksimalaus pelno siekimu, kaip yra privačiam versle. Galėčiau paminėti daug pavyzdžių, kai viešųjų paslaugų perdavimas į privačias rankas nepasiteisino“, – teigė M. Sinkevičius.

Pasak jo, vakarų šalyse jau stebima praktika, kad viešosios paslaugos susigrąžinamos iš privatininkų, grįžta į valstybės, savivaldos rankas. Ne visada privatus sektorius yra modernesnis, inovatyvesnis, greičiau pritraukiantis investicijas, lanksčiau reaguojantis į pokyčius.

Valstybės kontrolės Ekonomikos audito departamento direktorius Julius Lukošius priminė, jog viešosios paslaugos – ne tik savivalda, dalį jų gali teikti ir nevyriausybinės organizacijos, ir bendruomenės. „Turime verslo pagrindais veikiančių valstybinių, savivaldybės įmonių. Savaime tai nėra blogai, svarbu sukurti vienodas sąlygas veikti rinkoje. Praktika rodo, kad tai yra sudėtinga. Derėtų nuspręsti, kur valstybė turėtų dalyvauti ir kurių veiklų atsisakyti – ne konkrečių įmonių, bet veiklų, tada jau galvoti, kaip tinkamai parinkti paslaugą teikiantį subjektą. Jei atiduodame veiklos vykdymą privačiam subjektui, tai nereiškia, kad viešasis sektorius turi pamiršti, kad paslauga teikiama ir nesirūpinti, kas vyksta aplinkui“, – pabrėžia J. Lukošius.

Ekonomikos ir inovacijų viceministrė Jekaterina Rojaka sako, jog nuolat balansuojama tarp bendros naudos ir galimybės rinkis, o tiesa yra per vidurį, kai kuriais atvejais nusveria viena, kitais – kita pusė. Tik diskusijose galima išgryninti praktiką, kuri būtų labiausiai priimtina.

Kaišiadorių savivaldybės meras Vytenis Tomkus pabrėžia, jog jį labiausiai neramina bandymas negerbti savivaldos laisvės – to nėra kitose šalyse. Kitur savivaldybės gali pasirinkti, kokiu būdu teikti paslaugas. „Matome, kad į rinką atėjusios privačios įmonės trumpam laikotarpiui dempinguoja kainą, kad išstumtų iš rinkos savivaldybės įmonę, privatininkai tikisi uždirbti vėliau. Paskui jie pakelia kainas, kai nebelieka su kuo konkuruoti – savivaldybės įmonė jau sunaikinta, atkurti jos neįmanoma. Ar siekis turi būti tik didinti konkurenciją, ar reikėtų pagalvoti ir apie vartotojų teises?“, – klausė V. Tomkus.

Š. Keserausko teigimu, konkurencija ne viską gali išspręsti – ji reikalinga tam,  kad vartotojai gautų geriausią paslaugą už geriausią kainą.

Bendrovės „Kauno autobusai“ atstovas Karolis Dekeris teigė, jog dabartinėje situacijoje labiausiai kenkia apsisprendimo neturėjimas, nėra bendro sprendimo – būti savivaldybės įmonėms ar ne. „Norėčiau sužinoti – ar atlikta poveikio analizė, kiek valstybei kainuotų savivaldybių įmonių uždarymas, jei jos nelaimėtų viešųjų pirkimų konkursų? Tarp savivaldybių ir privačių įmonių yra daug skirtumų. Savivaldybių įmonės negali gauti finansavimo iš bankų, jos sąžiningai moka mokesčius, laikosi įstatymų. Be to, informacija apie savivaldybių įmonių finansus yra vieša. Derėtų įvertinti tai, kad, pralaimėjusias konkursus, savivaldybės įmones tektų uždaryti“, – pabrėžė K. Dekeris.

Pasak Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkės Guodos Burokienės, atkurti uždarytų savivaldybės įmonių nebūtų įmanoma. „Jei savivaldybių įmonės dirba gerai – galbūt turėtume leisti joms dirbti ir toliau“, – sakė Seimo narė.

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka