2013-ieji keleivininkams: PVM lengvatos ir sumažėjusi skolų našta

sausio 07 04:46 2014 Spausdinti straipsnį Keleivinio transporto problematika

Peržengus metų slenkstį, įprasta apžvelgti praėjusiųjų rezultatus, įvertinti, ką teigiamo ar neigiamo jie atnešė. Apie tai, kokie 2013-ieji buvo šalies keleivinio transporto įmonėms, kalbamės su asociacijos „Linava“ viceprezidentu, bendrovės „Kauno autobusai“ generaliniu direktoriumi Mindaugu GRIGELIU.

– Taigi ko daugiau – gerų ar blogų dalykų – keleivininkams atnešė praėjusieji?

– Tradiciškai būta visko – ir gero, ir blogo. Kaip teigiamiausią dalyką įvertinčiau lengvatinio PVM tarifo grąžinimą keleivių vežimui. Mūsų verslo sėkmė, kaip žinia, didžiąja dalimi priklauso nuo teisinės aplinkos. Panaikinus lengvatinį PVM tarifą keleivių vežimui, neigiamas rezultatas paaiškėjo iš karto: keleivių vežėjai įsiskolino Valstybinei mokesčių inspekcijai, savivaldybių išlaidos viešajam transportui gerokai padidėjo, važiavimo bilietai pabrango. Štai vien per praėjusių metų pirmąjį pusmetį vežėjai įsiskolino mokesčių inspekcijai 8 mln. litų pridėtinės vertės mokesčio.

Įsigaliojus lengvatiniam PVM tarifui, šio įsiskolinimo neliko. Esame labai dėkingi visiems, kas prisidėjo prie šios problemos sprendimo: Seimo nariams, merams, vežėjams, profsąjungoms. Mūsų visų vienybės ir kryptingo darbo dėka pavyko pasiekti puikaus rezultato.

Tačiau ne visus klausimus sekėsi spręsti taip sklandžiai. Dar 2012-ųjų pabaigoje Susisiekimo ministerijai pateikėme pasiūlymų paketą dėl Kelių transporto kodekso, Transporto lengvatų įstatymo pakeitimų. Siūlėme įteisinti lengvatinį terminuotąjį bilietą tolimojo susisiekimo maršrutuose, panaikinti keleivių vežimo lapus, taip pat griežčiau apibrėžti maršrutinių taksi sąvoką, supaprastinti mokyklinių autobusų apiforminimo reikalavimus. Kadangi iki šiol siūlomi pakeitimai nėra įgyvendinti, ne kartą priminėme Susisiekimo ministerijai apie tai.

Gaila, bet tenka konstatuoti: ir praėjus metams, rezultatų nėra. Nerimą kelia ir tai, kad ministerijos teikiamų dokumentų projektus gauname ne iš ministerijos, o tarkim, iš savivaldybės, kaip tai atsitiko su Susisiekimo ministerijos šiuo metu rengiamu Elektroninių bilietų diegimo koncepcijos projektu. Nors asociacija, gavusi projektą iš savivaldybės, bandė surinkti pasiūlymus iš vežėjų, bet nebebuvo pakankamai laiko svarstymui.

– Kiek narių šiuo metu vienija asociacijos „Linava“ Keleivinio transporto sekcija?

– Šiuo metu Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos keleivinio transporto sekcijai priklauso 54 įmonės, tarp jų – Lietuvos turizmo asociacija, vienas troleibusų parkas, 2 savivaldybių įmonės, organizuojančios viešojo transporto darbą, 35 savivaldybių autobusų parkai ir 15 įvairių, daugiausia privačių, įmonių.

– Kaip per 2013-uosius keitėsi keleivinio transporto įmonių finansinė situacija?

– Keleivių vežėjų darbo sėkmė, kaip žinia, didžiąja dalimi priklauso nuo to, kaip savivaldybės kompensuoja vežėjams negautas pajamas už teikiamas transporto lengvatas ir nuostolius, susidariusius teikiant viešąsias paslaugas.

Kai kurios savivaldybės, stokodamos lėšų, ne visai finansuoja keleivių vežimą, dėl to nukenčia viešųjų paslaugų kokybė, neatnaujinamas transporto priemonių parkas.

2013-ųjų pirmojo pusmečio autobusų parkų statistika rodo, kad vežėjai už lengvatinį keleivių vežimą iš savivaldybių gavo 86,4 mln. litų kompensacijų, nors turėjo gauti 91,1 mln.

Dar blogesnė padėtis kompensuojant vežėjų nuostolius, patirtus dėl viešųjų paslaugų teikimo. Vežėjai gavo tik 63 proc. reikiamų dotacijų.

Jau keletą metų asociacija „Linava“ kartu su Lietuvos savivaldybių asociacija bando įrodyti valdžios institucijoms, kad keleivių lengvatos turėtų būti kompensuojamos iš valstybės biudžeto, atitinkamai pakeičiant Vietos savivaldos įstatymą. Tačiau sulaukėme tik Susisiekimo ministerijos pritarimo, o Finansų ministerija pasisako prieš siūlomą nuostatą. Galbūt keleivių lengvatos galėtų būti finansuojamos iš dviejų šaltinių: savivaldybių ir valstybės biudžetų.

– Dar viena problema – nusenę keleivinio transporto priemonių parkai…

– Tenka apgailestauti, kad dėl netinkamo finansavimo vežėjai negali skirti lėšų transporto priemonių parkams atnaujinti.

Lietuvos keliais ir gatvėmis važinėja labai seni autobusai bei troleibusai. Net 79 proc. autobusų – senesni nei 10 metų. Dėl lėšų stygiaus kai kurios savivaldybės naikina maršrutus arba mažina reisų į atokesnes kaimo vietoves kiekį.

– Ar keleivinio transporto įmonėms dirbti ir toliau trukdė nesąžininga konkurencija?

– Ši problema vis dar tebėra aktuali.

Keleivius Lietuvoje gali vežti įvairių nuosavybės formų vežėjai, tačiau visi jie turi dirbti vienodomis sąlygomis. Nesuprantama, kai tame pačiame mieste taikomos skirtingos bilietų sistemos ir skirtingi tarifai. Turėtų būti taip, kad keleivis, nusipirkęs važiavimo bilietą, galėtų važiuoti visomis viešojo transporto priemonėmis. Džiugina, kad Vilniaus ir Klaipėdos savivaldybės priėmė labai drąsius ir teisingus sprendimus ir įvedė vieningus bilietus, kurie galioja ne tik savivaldybių įmonių, bet ir privačių vežėjų autobusuose.

Pažymėtina ir tai, kad savivaldybių autobusų parkai, įsigydami transporto priemones, degalus, atsargines detales, kitaip nei privatūs vežėjai, privalo laikytis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų. Šių pirkimų procedūros paprastai ilgai trunka.

– Kaip pasirengta įgyvendinti Europos Parlamento reglamentą dėl viešųjų paslaugų sutarčių su keleivinio transporto įmonėmis?

– Esame susirūpinę, jog Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. spalio 23 d. Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 skirtingai interpretuojamas ir suprantamas.

Pagal EB Reglamento 1370/2007 5 str. savivaldybės gali sudaryti su kontroliuojamais keleivių vežėjais sutartį dėl viešųjų paslaugų neskelbiant konkurso. Tačiau Lietuvos Viešųjų pirkimų įstatymo 10 str. 5 dalis numato, kad vidaus sandoriai gali būti sudaryti su įmone, kurios pajamos sudaro ne mažiau kaip 90 proc. iš veiklos, skirtos kontroliuojančiosios perkančiosios organizacijos poreikiams tenkinti. Iš visų keleivinio transporto įmonių tik keletas atitinka šį reikalavimą. Kitos įmonės veža keleivius miesto, priemiesčio, tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais, todėl neatitinka šio reikalavimo.

Dar 2010 metais kreipėmės į Susisiekimo ministeriją prašydami išaiškinti, ar savivaldybės, parinkdamos vežėjus visuomenės aptarnavimo įsipareigojimams vykdyti, turi vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu ar Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 5 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso 171 straipsnio nuostatomis. Susisiekimo ministerija tada mums atsakė, kad savivaldybės gali parinkti keleivių vežėjus teikti viešąsias keleivių vežimo paslaugas be konkurso, vadovaudamosi Reglamento 5 str. ir Kodekso 171 straipsnio nuostatomis. Tačiau šiuo metu yra ir kita nuomonė, todėl dirbame bandydami išsiaiškinti šią dilemą.

– Praėjusiais metais įsigaliojo Europos reglamentas dėl neįgaliųjų vežimo. Kaip sekasi jį įgyvendinti?

– 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojo 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 181/2011 dėl miesto ir tolimojo susisiekimo autobusų transporto keleivių teisių, tačiau dauguma vežėjų ir jų valdomų autobusų stočių dar nepasirengę jo nuostatoms įgyvendinti. Vežėjai bendromis jėgomis tariasi su neįgaliųjų organizacijomis dėl darbuotojų mokymo, bando pritaikyti savo veiklą ir turimą infrastruktūrą neįgaliųjų poreikiams.

Tikėjomės, kad Susisiekimo ministerija parengs specialias mokymo programas vežėjų, autobusų stočių darbuotojams, tačiau tai tapo pačių vežėjų rūpesčiu.

Lapkričio 20 d. Vilniuje įvyko keleivių vežėjų ir asociacijos „Linava“ darbuotojų susitikimas su Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovais, o lapkričio 21 d. Kaune pirmos kategorijos autobusų stočių valdytojų atstovai tarėsi, kaip įgyvendinti Reglamento Nr. 181/2011 nuostatas, kaip pritaikyti viešąjį transportą ir autobusų stotis žmonių su negalia poreikiams. Asociacija „Linava“ taip pat kalbasi su Lietuvos žmonių su negalia sąjunga dėl mokymo organizavimo. Galbūt reikėtų valstybės ar ES paramos pritaikant tolimojo susisiekimo autobusus keleiviams su negalia vežti? Kol kas neaišku, kiek tai vežėjams kainuos.

– Kaip rodo statistiniai duomenys, vis prastėja situacija priemiesčio vežimuose…

– Iš tiesų, čia susiklostė ypač sudėtinga padėtis.

Tradiciškai mūsų vežėjų maršrutai buvo priderinti prie mokinių vežiojimo. Kai maršrutiniai autobusai veždavo visus keleivius ir mokinius, savivaldybių dotacijų reikėjo ne tiek ir daug. Tačiau atsiradus geltoniesiems autobusams, keleivių srautai priemiestiniuose autobusuose drastiškai sumažėjo, daugelis reisų tapo nuostolingi. Todėl savivaldybės priverstos mažinti jų kiekį. Į kai kuriuos kaimus autobusai atvažiuoja vieną ar du kartus per savaitę. Uždaromos mokyklos ir susisiekimo problemos skatina jaunas, darbingas, perspektyvias šeimas išvažiuoti iš tokių gyvenviečių. Tai rimta socialinė problema, kuri anksčiau ar vėliau turės būti sprendžiama.

Praėjusių metų rugpjūtį surengėme apvalaus stalo diskusiją mokinių pavėžėjimo į mokyklas klausimais, į kurią buvo pakviesti atstovai iš Švietimo ir mokslo bei Susisiekimo ministerijų, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos, savivaldybių ir keleivinio transporto įmonių. Bediskutuojant išaiškėjo skirtingas valdžios institucijų, savivaldybių ir vežėjų požiūris į mokinių pavėžėjimą, tačiau visi pasitarimo dalyviai buvo vieningos nuomonės: būtina rasti kompromisą ir sukurti vaikams palankiausias pavėžėjimo į mokyklas sąlygas.

Geltonieji autobusai – tai specifinė transporto rūšis, kuri valstybei atsieina labai brangiai, tačiau naudojama neefektyviai. Autobusų įsigijimas valstybei kainavo apie 75 mln. litų. Jiems atnaujinti (nedidinant jų kiekio) kasmet skiriama apie 7,5 mln. litų. Šių autobusų eksploatacija kasmet atsieina 19,8 mln. litų. Tuo tarpu geltonieji autobusai veža tik 27,5 proc. visų į mokyklas važinėjančių mokinių. Ar tai ne per brangu valstybei?

Žinoma, švietimo darbuotojų nuomonė kitokia. Todėl manau, jog būtų tikslinga, jei Susisiekimo ministerija kartu su Švietimo ir mokslo ministerija užsakytų rimtą ir objektyvų susidariusios situacijos tyrimą. Manyčiau, „Linava“ ir Lietuvos savivaldybių asociacija galėtų prisidėti prie tokių tyrimų finansavimo. Turėdama tokių tyrimų išvadas, valstybė galėtų priimti sprendimą, ką daryti toliau. Kol kas ši funkcija primetama savivaldybėms.

– Tačiau 2013-aisiais, ko gero, būta ir daugiau gerų dalykų?

– Nenorėčiau, kad susidarytų įspūdis, jog keleivinis transportas skendi vien tik problemose, ir šviesos tunelio gale nesimato. Turime ir kuo pasigirti.

Rugsėjo mėnesį net dešimt keleivinio transporto įmonių komandų dalyvavo 16-ose asociacijos „Linava“ organizuojamose vairuotojų meistriškumo varžybose. Norėčiau pažymėti, kad autobusų vairuotojų komandų jau keletą metų iš eilės prie starto linijos stoja daugiau nei krovininių automobilių. Įdomu tai, kad net dvi keleivininkų komandos šiemet buvo sudarytos vien tik iš moterų. Tokias rinktines varžyboms pristatė bendrovė „Vilniaus viešasis transportas” bei Kauno „Kautra”.

Gegužės 6-7 dienomis asociacijos „Linava“ Keleivinio transporto skyrius keleivinio transporto įmonių darbuotojams surengė išvyką į Rygą bei Taliną. Susipažinta su kaimyninių šalių viešojo transporto sistemomis, apsilankyta Talino, Rygos bei Jelgavos keleivinio transporto įmonėse, „Amo Plant“ autobusų gamykloje.

Keleivių vežėjams iš Lietuvos buvo ypač įdomu išgirsti apie kaimynų estų patirtį iš pirmųjų lūpų, įdiegus galimybę nemokamai važiuoti Talino viešuoju transportu. Taip pat vežėjai domėjosi Rygos miesto elektroninio bilieto sistema bei galimybe už važiavimą viešuoju transportu Jelgavos mieste atsiskaityti banko kortele. Su baltu pavydu stebėjome, kokie puikūs autobusai ir troleibusai važinėja Rygos gatvėmis. Sužinojome, kad viešasis transportas Latvijoje finansuojamas kur kas geriau.

Ir pagaliau – tradicinė keleivių vežėjų kelionė spalio 17-20 dienomis į Tarptautinę autobusų parodą Belgijos mieste Kortrijke, apsilankant Didžiosios Britanijos sostinėje Londone reziduojančioje keleivinio transporto įmonėje „Metroline“.

– Ko norėtumėte palinkėti keleivių vežėjams ateinančiais medinio arklio metais?

– Kad arklio metais keleivius vežtume ne vežimais, kuriuos traukia arkliai, o karietomis, kinkytomis žirgais. O jei rimtai – kad senus autobusus sparčiau keistume naujais, o keleiviai jais važiuodami būtų saugūs, patenkinti, vėl ir vėl norėtų važiuoti su mumis.

Dar – sėkmės asmeniniame gyvenime, sveikatos ir artimųjų meilės.

Kalbėjosi Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka

rašyti komentarą

0 komentarų

Komentarų nėra

Jūs galite pradėti diskusiją.

Komentuoti

Jūsų duomenys saugūs! Jūsų el. pašto adresas nebus publikuojamas. Taip pat kiti duomenys nebus platinami trečiosioms šalims.
Visi laukeliai privalomi.