Ignalinos keleivių vežėjų kasdienybė

Kaip ir didžioji dalis šalies keleivių vežėjų, Ignalinos autobusų parkas išgyvena vos sudurdamas galą su galu. Nors savivaldybė su vežėjais atsiskaito laiku, lėšų atnaujinti transporto priemonių parką nepakanka.

Autobusai – pasenę

Pasak Ignalinos autobusų parko direktoriaus Valento Meškėno, transporto priemonių parkas nebuvo atnaujinamas jau keletą pastarųjų metų. „Paskutiniai mūsų įsigyti autobusai pirkti 2008-aisiais. Didžiąją mūsų transporto priemonių dalį sudaro iš Norvegijos labdara gauti kone trijų dešimčių metų saulaukę „Volvo“. Nors reikia pripažinti, kad jie tarnavo mums ilgai ir ištikimai, šių autobusų amžius jau baigiasi, jie neekonomiški ir „ryja“ pernelyg daug degalų. Norėtume atsikratyti ir rusiškų PAZ, pagamintų 1999-aisiais“, – pasakoja Ignalinos autobusų parko direktorius Valentas Meškėnas.

Tai, jog autobusų parką atnaujinti būtina, supranta ir Ignalinos rajono vadovai. „Artimiausiu metu bandysime rasti lėšų naujesnėms keleivinio transporto priemonėms įsigyti. Gaila, kad vis dar neįstengiame įpirkti naujų autobusų – vėl teks tenkintis pavažinėtais“, – sako Ignalinos savivaldybės mero pavaduotojas Henrikas Šiaudinis.

V. Meškėno teigimu, autobusų parko remontininkai jau įpratę kone iš numirusiųjų prikėlinėti senus autobusus. Jie prižiūrimi taip, kad tarnautų kaip įmanoma ilgiau. Tačiau ir Ignalinos autobusų parko šaltkalvių kantrybė – ne begalinė. „Norėtųsi atsikratyti bent šešių seniausių PAZ autobusų, kurie jau beveik visai surūdiję. Būtų gerai pakeisti juos naujesniais vidutinės klasės 19-25 vietų autobusais“, – sako V. Meškėnas.

Maršrutai ir keleiviai

Ignalinos autobusų parkas veža keleivius beveik vien tik priemiesčio maršrutais. Miesto maršrutų Ignalinoje nėra, vienas autobusas keturis kartus per savaitę važiuoja į Kauną. „Kai nereikia vežti moksleivių, mums užtenka ir mažesnių, vidutinės klasės transporto priemonių ar mikroautobusų. Pastaruoju metu įsigijome 2000-aisiais pagamintą IVECO mikroautobusą – tai bene naujausia mūsų turima transporto priemonė“, – pasakoja V. Meškėnas.

Parko vadovo teigimu, savivaldybė į visuomeninio vežėjo problemas žiūri rimtai, laiku skiria dotacijas už visuomenei būtinų maršrutų aptarnavimą bei lengvatinių keleivių vežimą. Dėl šios priežasties Ignalinos rajono vežėjai gali dirbti nepatirdami nuostolių.

Mokinių pavėžėjimas – chaotiškas

Parko vadovo teigimu, situacija būtų dar geresnė, jei rajone būtų efektyviau organizuotas mokinių pavėžėjimas iki mokyklų. „Daug mokinių pavėžėjimo maršrutų yra dubliuojami, o tai rajono savivaldybei kainuoja brangiai. Yra mokyklų, kur kasdien reikia pavėžėti į pamokas 90 proc. jose besimokančių moksleivių. Akivaizdu, jog vienas mokyklai skirtas autobusiukas tiek negali vežti – tenka jam iš paskos leisti rajono autobusų parkui priklausantį didelės talpos autobusą, kuris surenka likusius moksleivius. Tokiu būdu savivaldybei tenka mokėti dvigubai – ir kompensacijas savam vežėjui, ir išlaikyti mokyklinį transportą“, – sako H. Šiaudinis.

Pasak jo, mokykliniai autobusai pernelyg maži, kad galėtų dirbti efektyviai ir ekonomiškai. „Pati idėja vežti mokinius atskiru transportu nėra logiška – jei visi autobusai priklausytų vienam vežėjui, jis galėtų pagal poreikį parinkti ir transporto priemonės dydį. Rajone turėtų būti viena autobusus eksploatuojanti įmonė – nenormalu, kad rajono keliais važinėja Švietimo ministerijai priklausantis transportas“, – sako H. Šiaudinis. Pasak rajono vadovo, mokykliniai autobusai būtų naudingesni, jei jų talpa būtų didesnė – bent trisdešimt sėdimų vietų. „Mokykloms stambėjant bei daugėjant mokinių, kuriuos kasdien reikia atvežti į pamokas, mikroautobusų akivaizdžiai nepakanka. Jei mokyklinius autobusus eksploatuotų rajono vežėjai, pavyktų išspręsti didžiąją dalį problemų“, – sako H. Šiaudinis.

Pasak Ignalinos autobusų parko vadovo, keleivių vežėjai nesigviešia pernelyg mažų ir neefektyvių transporto priemonių. „Jei vežtume mokinius rajone vieni, galėtume kaskart parinkti tinkamo dydžio transporto priemonę. Taip išloštų ne tik rajono valdžia, kuriai reikėtų skirti mažiau kompensacijų už mokinių pavėžėjimą, bet ir vaikai – jie į pamokas galėtų atvykti laiku“, – sako V. Meškėnas.

Amžinas galvos skausmas – nelegalai

Nors šalies Vyriausybė šiemet pasižadėjo „ištraukti“ iš šešėlio visą milijardą litų, nelegalūs vežėjai, atimantys nemenką dalį teisėtų keleivių vežėjų pinigų, ir toliau klesti. „Mūsų rajone jų nėra tiek, kiek didžiuosiuose miestuose ar rajonuose, bet turime tokią kryptį – Ignalina- Didžiasalis, kur keleivius veža bene aštuoni ar net daugiau lengvųjų automobilių. Skaičiuojame, kad bilietas į vieną pusę kainuoja 13 litų. Atgal parvežti – dar tiek pat. Aštuoni automobiliai veža 32 keleivius. 32 padauginus iš 26, gauname 832 litų nuostolį per dieną“, – skaičiuoja V. Meškėnas.

Tai – didžiulė suma ne dėl savo kaltės sunkioje padėtyje atsidūrusiems keleivių vežėjams. „Aišku, skaičius gali būti netikslus, tačiau nuostolis vistiek yra. Savo jėgomis kovoti mes neturime jokių galimybių, o iš policijos ar mokesčių inspekcijos pastangų nesulaukiame“, – kalba parko vadovas.

Pasak jo, netgi sulaikius pažeidėjus, jie atsiperka juokingai menkomis baudomis. „Prieš keletą metų mokesčių inspekcija bandė vieną „veikėją“ nubausti, bet buvo paduota į teismą ir pralaimėjo: nuspręsta, kad pažeidimas vienkartinis ir mažos vertės“, – pasakoja V. Meškėnas.

Nors nelegalių vežėjų daromi pažeidimai akivaizdūs, jie ir toliau sėkmingai tęsia savo veiklą – pasak keleivių vežėjų, tokias sąlygas jiems sudaro užtarėjai aukščiausiuose valdžios sluoksniuose.

Lina Jakubauskienė

Autorės nuotrauka