Ieškodamas istorinės medžiagos apie viešąjį transportą, pokario spaudoje radau štai tokios informacijos, kuri buvo paskelbta 1940 m. gruodžio 24 d.:
Lygiai prieš 90 metų Susisiekimo ministerija nustatė mokestį 1933 metams už naudojimąsi keliais verslo tikslais.
Reforma įgyvendinta 1933 m. sausio mėn. 27 d. Nuo tada beveik visas Kauno miesto autobusų susisiekimas buvo sukoncentruotas „Amerikos Lietuvos Akcinės Bendrovės“ (AMLIT) rankose.
Vilniaus mieste veikia apie 300 šviesoforais reguliuojamų sankryžų, iš kurių – 104 sankryžose ir pėsčiųjų perėjose yra įrengti pėsčiųjų ir dviratininkų mygtukai. Jų veikimo principas paprastas – paspaudus mygtuką, šviesoforus
Automobilio slydimas kelyje yra pavojinga situacija, apie kurią dauguma yra girdėję, o kai kurie vairuotojai ir patyrę, tačiau šių vairavimo aplinkybių pavojus žiemą vis dar nėra tinkamai įvertinamas. Ekspertai atkreipia
Autobusų susisiekimas Lietuvoje tarpukariu plėtėsi. Tiek autobusų, tiek jų nuvažiuotų kilometrų, tiek vežtų keleivių, palyginus su 1936 metais , 1937-aisiais ženkliai padaugėjo.
Lietuvos eismo dalyviai gerokai mažiau rūpinasi savo saugumu tamsiuoju metų laikotarpiu nei Estijos gyventojai. Dėl šios priežasties žiemos mėnesiais eismo nelaimėse nukenčia gerokai daugiau pėsčiųjų. Psichologė atkreipia dėmesį, kad atšvaitus
1933 m. pradėjus veikti naujam Sauskelių įstatymui, nuo sausio mėn. 15 d. įvedus leidimų sistemą, autobusų judėjime prasidėjo nauja era.
Kauno taksi parkas iš susisiekimo ministerijos pavaldumo nuo 1990 m. gruodžio 17 d. perėjo Kauno miesto savivaldybės žinion, tapo savivaldybės valstybine įmone. Veikla toliau tęsėsi jau laisvos rinkos sąlygomis, patys
Sausio 12–13–14 dienomis miesto autobusai dirbo visą parą – vežė žmones prie Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto, radijo ir televizijos pastato. Kai kažkas iš miesto valdžios paprašė autobusų, kad iš jų
